Jokių atsakymų į šią temą

[Hailey]

Straipsnis apie situacijas, susijusias su kalte, ir išeitis iš jų.

 

Sėdžiu aš namie ramioje meditacijoje ir girdžiu klykančią kaimynų porelę. Neįsiklausau, bet kontekstas man aiškus: vienas kaltas, o kitas kaltina. Atsimenu panašią situaciją su man artimais žmonėmis. Pačiame įkarštyje manęs paklausė patarimo: „Tu čia „pas mus" žinai, ką daryti, patark". Atsakymas paprastas, bet ir šiek tiek gluminantis, kas atsispindėjo veide, kai tai išgirdo: „Taip, jis kaltas. Ar gali jam atleist?"

 

Tai šokiruoja. Žmonės yra nepratę atleisti. Juokiuosi prisimindamas, nes kai kurie net nenori, kad tie atsiprašytų, jie tiesiog nori rėkti ir toliau pykti. Visgi, atleidimas yra drąsa. Atleisti ne kiekvienas sugeba. Tiksliau, labai reti.

 

Nežinau, kur Jūs atsidursite: kaltinamojo ar kaltintojo rolėje, bet visada siūlau situaciją spręsti drąsa - atleidimu. Visų pirma, nuginkuokite kaltintoją pripažindami savo kaltę, o vėliau pereikite prie sprendimo.

 

Taip, aš tai padariau. Taip, aš sudaužiau puoduką. Taip, aš sugadinau tau dieną. Taip, aš tikrai esu begėdis. Net jeigu ir to nedarėte, tiek to, prisiimkite kaltę - bus greičiau. Kaltintojai lieka bejėgiai pripažinus kaltę. Jeigu esate kaltintojas - nuginkluokite pats save. Taip! Jis tai padarė, jis tikras niekšas. Taip, ji suvalgė visus aštuonis mano kotletus. Išsiųskime juos į Ispaniją citrinų ravėti, nes viskas kartosis, jeigu kartosime tą patį kaltinimą.

 

Imkitės drąsos. Galite atleisti? O gal atleiskite? O gal atleidžiam? O kodėl nepabandžius atleidimo? Ką Jums tai kainuoja - dygliuotą ego? Atleidimas išlaisvina. Atleidimas duoda naujumo. Atleidimas paleidžia. Atleidimas yra naujo mąstymo pradžia, nes abi pusės pradeda mąstyti kitaip - situacija tiesiog sprendžiasi.

 

Kylant situacijai visada pripažinkite kaltes ir naudokite drąsa. Tikiu, kad nuo to bus tik gerai arba daug geriau.