20 atsakymai į šią temą

[Carlo_Gambino (Jucke)]

Šioje temoje bus rašomi straipsniai , kurie jums bus naudingi ,bei įdomus. Stengsiuosi jus stebinti

Šį pranešimą redagavo Jucke: 21 gruodžio 2015 - 12:41

[Carlo_Gambino (Jucke)]

2015.12.21 Staipsnis.

Kokią naudą duoda psichologinių patarimų knygų skaitymas?

Knyga gali padėti mums geriau suprasti save ir savo rūpesčius. Mes galime suvokti, kad nesame vieni su savo problemomis, kad jos nesvetimos ir kitiems žmonėms.

Tai yra labai svarbi įžvalga, nes mes linkę manyti, kad su savo problema susiduriame tik mes, ir jos gėdijamės.

Geros patarimų knygos perteikia konkrečias ir praktikoje patikrintas pagalbos sau strategijas. Jos suteikia drąsos ir viltį, kad mes galime kažką padaryti, jog įveiktume savo problemą.

Ar gali patarimų knygos padėti išspręsti visas problemas?

Ne. Yra problemų, pavyzdžiui, sunkių depresinių būsenų ar priklausomybės ligų, kurių neįveiktume vieni su knyga.

Ji tokiais atvejais negali pakeisti psichoterapeuto, tačiau paskatins ieškoti pagalbos ir tikėti sėkme. Jei knyga sugebės tai padaryti, bus labai daug.

Ar galime padėti patys sau?

Taip. Mes visi padedame sau kasdien įvairiose srityse ir sprendžiant įvairias problemas. Deja, dažnai mes pasirenkame visai netinkamas priemones.

Kai būname nepatenkinti, jaučiamės nelaimingi, prislėgti, griebiamės cigaretės, svaigalų ar nesveikų maisto produktų, kad pagerintume savo dvasinę būseną.

Tuo tik padarome sau žalos. Neišsprendžiame jokių problemų, trumpam apsisvaiginame ir pakenkiame savo kūnui. Labai svarbu išmokti padėti sau sveiku būdu. Juk nesame savo jausmų vergai. Mes sugebame daryti didelę įtaką savo emocinei būsenai.

Mąstymas nulemia mūsų dvasinę ir fizinę savijautą. Pasinaudodami patarimų knygomis arba su psichologo pagalba, mes galime išmokti daryti įtaką savo neigiamiems, paralyžiuojantiems jausmams ir juos pakeisti.

Tam reikia laiko ir kantrybės, ištvermės ir treniruočių. Tai reiškia, kad mes turime savo energija ir be kitų pagalbos iš šalies pasinaudoti patarimų knygos rekomenduojamais metodais ir įsisavinti naują mąstymo ir elgesio būdą, kuris anksčiau mums nebuvo įprastas.

Daugumai žmonių tokie dalykai sekasi sunkiai. Jie nesugeba tinkamai disciplinuoti savęs. Jų tolerancija nepasitenkinimui savimi būna per menka. Tokiems žmonėms, kuriems trūksta disciplinos, geriau padės psichoterapeutas, kuris juos padrąsins, palaikys ir lydės dalį kelio.

Bet kuriuo atveju verta pasinaudoti biblioterapija savo asmeninėms problemoms įveikti. Tai bus pigiausias ir sėkmingiausias psichologinio darbo su savimi metodas.

[Carlo_Gambino (Jucke)]

2015.12.22 Straipsnis.

Sapnų realybė: įdomūs faktai

 

Žmonės, kurie apako po gimimo, gali sapnuoti vaizdais. Gimę akli nemato vaizdų, tačiau jų sapnai kupini garsų, kvapų ir taktilinių (lytėjimo) pojūčių.

Mes pamirštame 90% sapnų

Prabėgus penkioms minutėms po prabudimo mes jau neatmename nė pusės to, ką sapnavome, o po dešimties min. galime prisiminti tik 10% sapnų. Yra žinomi atvejai, kai poetai, rašytojai, mokslininkai sapne kūrė eiles, prozą arba  sugalvojo naują mokslinę teoriją. (Pasisekė tiems, kurie susiprato prie lovos pasidėti rašiklį bei bloknotą.)

Sapnuoja visi

Visi žmonės (išskyrus sunkius psichikos ligonius) sapnuoja, tačiau vyrai ir moterys - skirtingai. Vyrai dažniausiai sapnuoja savo lyties atstovus, moterys - abiejų lyčių atstovus maždaug vienodomis proporcijomis.

Sapnai apsaugo nuo psichozės

Neseniai mokslininkai atliko tokį eksperimentą:tiriamiesiems leisdavo miegoti iš viso 8 valandas, tačiau nuolat pažadindavo pradinėje sapno fazėje. Po trijų dienų visiems be išimties eksperimento dalyviams sutriko dėmesio koncentracija, pasireiškė haliucinacijos, nepaaiškinamas nervingumas ir pirmieji psichozės požymiai. Kai tiriamiesiems galiausiai buvo leista sapnuoti, mokslininkai atkreipė dėmesį, kad smegenys kompensuoja buvusį sapnų nutraukinėjimą leisdami ilgiau nei paprastai organizmui išbūti greitojo miego fazėje.

Sapnuojame tik tai, ką matėme

Mes dažnai sapnuojame nepažįstamus žmones, tačiau iš tiesų mūsų sąmonė nesugalvoja jų veidų. Tie veidai priklauso realiems asmenims, kuriuos mes matėme savo gyvenime, tačiau neįsiminėme.

Ne visi sapnuoja spalvotai

Apie 12% reginčių žmonių mato tik juodus - baltus sapnus. Likusieji - spalvotus. Egzistuoja keletas tipinių grupių sapnų, kuriuos sapnuoja visi be išimties: situacijos mokykloje arba darbe, bandymas pabėgti nuo persekiotojų, kritimas iš didelio aukščio, žmogaus mirtis, dantų iškritimas, skrydis, egzamino neišlaikymas, avarija ir t.t.

Sapnai neturi tiesioginės reikšmės

Mūsų pasąmonė naudoja ženklų ir simbolių kalbą. Todėl neverta kiekvieną sapną, netgi labai logišką ir aiškaus siužeto, suprasti tiesiogiai. Pasąmonė siunčia mums signalus, o ne aiškias instrukcijas.

Buvę rūkaliai sapnuoja ryškiau

Buvę rūkaliai mato sodresnius ir realesnius sapnus nei kiti. Dažniausiai jie sapnuoja, kad vėl rūko, ir jaučiasi kalti.

Išorės dirgikliai veikia sapnus

Kiekvienas žmogus yra tai patyręs: sapno dalimi tampa fiziniai pojūčiai, kuriuos juntame esamu momentu. Žmonėms, jaučiantiems troškulį, pasąmonė pasiūlo stiklinę vandens. Jie bando atsigerti, vėl jaučia troškulį, ir vėl mato stiklinę vandens - ir taip toliau, kol atsibunda ir supranta, kad iš tikro nori gerti. Taigi pasąmonė sufleruoja, kad reikia atsibusti.

Kol sapnuojame, esame paralyžiuoti

Norite - tikėkite, norite - ne, bet mūsų kūnas sapnuojant yra beveik paralyžiuotas - tam, kad nekartotų tų judesių, kuriuos sapnuojame.

Ir dar...

* Žmogus nesapnuoja tuo metu, kai knarkia.

*. Maži vaikai nesapnuoja savęs iki 3 metų amžiaus.

* Nuo 3 iki 8 metų vaikai sapnuoja daugiau košmarų negu suaugusieji per visą savo gyvenimą.

* Jeigu jus pažadintų, kai esate greitojo miego stadijoje, prisimintumėte visas sapno smulkmenas.

[Carlo_Gambino (Jucke)]

2015.12.28 Straipsnis Kaip džiaugtis gyvenimu (30 patarimų)

Visi kartais paniurzga, kad likimas siunčia sunkių išbandymų, kasdienybę temdo rutina, o gyvenimas teikia vis mažiau džiaugsmo. Norint būti laimingiems, reikia suvokti, kad už savo laimę esame atsakingi patys. Niekas jos neatneš ant paauksuoto padėklo.
Kaip išmokti džiaugtis gyvenimu? Tam padės 30 paprastų patarimų.

1. Ant lapelio surašyti labiausiai džiuginančius dalykus. Jį pakabinti matomoje vietoje. Vien skaitydami jus džiuginančius dalykus jausitės laimingesni. Be to, įsiminsite, kas teikia džiaugsmą, ir ta veikla taps dar malonesnė.
2. Būti nuoširdiems. Ne tik kitiems, bet ir sau. Neverta apsimetinėti tuo, kuo nesate. Taip tik jausitės pavargusiais, pasimetusiais ir pasiklydusiais gyvenime. Kartais geriau karti tiesa nei saldus melas.
3. Daugiau judėti. Tinka bet kokia aktyvi veikla: vaikščiojimas, šokiai, darbas darže, namų tvarkymas, važinėjimas dviračiu, slidinėjimas ir kt. Svarbu, kad tai teiktų malonumą. Fizinė veikla gerina nuotaiką, nes sportuojant išsiskiria endorfinai, geriau žinomi kaip laimės hormonai.
4. Elgtis vaikiškai. Net jeigu vaikystė seniai praėjo, kartais galite sau leisti į ją sugrįžti. Kartais reikėtų atsipalaiduoti ir mėgautis kitų teikiama pagalba visai dėl to nesijaudinant. Tačiau tuo nevertėtų piktnaudžiauti.
5. Gyventi dabartimi. Neverta gailėtis dėl praeities. Taip pat nerekomenduojama nuolat galvoti apie ateitį. Vienintelis laikas yra čia ir dabar. Tik tą suvokę galėsite džiaugtis gyvenimu.
6. Išjungti televizorių. Paskaityti knygą ar žurnalą, išeiti pasivaikščioti ar susitikti su draugais yra naudingiau nei spoksoti į televizoriaus ekraną. Televizijoje daug smurto, pykčio, apgaulės ir banalumo. Atitrūkę nuo kasdienės veiklos patirsite naujų įspūdžių ir emocijų, iš naujo patirsite gyvenimo džiaugsmą.
7. Išmokti atsiprašyti. Metas nugalėti savo principus ir ištarti nuoširdų „atsiprašau“. Toks paprastas veiksmas mažina kasdienę įtampą ir padeda kurti nuoširdesnius bei draugiškesnius santykius. Netrukus pastebėsite, kad geru pavyzdžiu užkrėsite ir aplinkinius. Gyvenimas taps daug pozityvesnis.
8. Išsimiegoti. Per parą poilsiui reikėtų skirti 7–8 val, jausitės pavargusiais ir suirzusiais. Be to, miego trūkumas kenkia sveikatai ir silpnina imunitetą.
9. Įsigyti augintinį. Moksliniai tyrimai liudija, kad augintinį turintys žmonės jaučiasi laimingesniais, būna sveikesniais ir ilgiau gyvena. Tereikia išsirinkti tinkamą gyvūną. Svarbiausia, kad jis derėtų prie žmogaus gyvenimo būdo. Pvz., komunikabilūs, energingi žmonės turėtų rinktis šunis, o ramesni, sėslesnį – kates.
10. Įsivaizduoti, kad tai – paskutinė diena gyvenime. Tai leis išdrįsti nuveikti tokius dalykus, apie kuriuos seniai svajojote, bet niekaip nesiryžote jų įgyvendinti. Pvz., galbūt pagaliau ryšitės prisipažinti mylint, paprašyti didesnės algos, išbandyti šuolį parašiutu ar kt. Įgyvendintos svajonės – vienas didžiausių laimės šaltinių.
11. Keliauti. Jei tik leidžia finansinės galimybės, naudinga keliauti po pasaulį, pažinti svetimas kultūras. Jeigu tokių galimybių nėra, pakaks ir savos šalies. Aplankę naujas vietas, pasisemsite naujų įspūdžių, įžvelgsite naujas gyvenimo tiesas ir išmoksite džiaugtis tuo, ko anksčiau nė nepastebėjote. Pvz., aplankę skurstantį Afrikos kaimelį suprasite, kiek daug laimės teikia paprasčiausias gėlas vanduo.
12. Kurti. Net jeigu nesijaučiate itin meniški, vis tiek naudinga išlaisvinti savo kūrybiškumą. Galima daryti bet ką – piešti, megzti, siūti, dainuoti, šokti, kurti eiles ar kt. Veikdami ką nors kūrybiško jausitės daug laisvesniais, atitrūksite nuo rūpesčių ir realizuosite savo sugebėjimus.
13. Susipažinti su naujais žmonėmis. Tai gali būti ir nereikšmingi pokalbiai autobusų stotelėje ar eilėje prie kasos. Naujos pažintys gali padėti kitaip pažvelgti į daugelį dalykų ir išmokyti džiaugtis tuo, apie ką anksčiau nė nesusimąstėte.
14. Mėgautis gamta. Jeigu yra galimybė, naudinga bent kelis kartus per savaitę išvykti į gamtą. Jeigu tai neįmanoma, rekomenduojama kuo daugiau jos elementų panaudoti kuriant namų interjerą. Tinka augalai, peizažai, augintiniai ir kt. Gamtoje žmogus labiau atsipalaiduoja, nurimsta, atranda vidinę harmoniją.
15. Mėgautis saule. Lietuvoje saulės nedaug, todėl reikėtų ja mėgautis visuomet, kai tai yra galimybė. Atokaitoje rekomenduojama pabūti apie 10–15 min. per dieną. Taip sukaupsite reikiamą vitamino D kiekį. Esant jo trūkumui, blogėja psichinė būklė ir net didėja savižudybės rizika.
16. Mokytis iš klaidų. Būtina išmokti tinkamai vertinti nesėkmes. Tai ne gyvenimą žlugdanti tragedija, o vertinga pamoka. Svarbu išanalizuoti nepalankią situaciją ir suprasti, ką ateityje reikėtų daryti kitaip.
17. Nebijoti rizikuoti. Geriau bandyti ir suklysti nei iš viso net nemėginti ir vėliau krimstis. Praleista proga – didžiausia gyvenimo klaida. Juk nežinia, už kurio kampo laukia sėkmė.
18. Nelyginti. Negalima su kitais lyginti nei savęs, nei savo antrosios pusės, vaikų, namų, karjeros ir kt. taip nieko nepasieksite. Atvirkščiai – suvokus, kad kaimynai gyvena geriau, gali užvaldyti pavydas. Geriausiai gyventi savo, o ne kitų gyvenimą. Beje, naudinga prisiminti patarlę: Visur gerai, kur mūsų nėra.
19. Nenustoti mokytis. Net jeigu turite aukštojo mokslo diplomą, nereiškia, kad galite aptingti ir visą likusį gyvenimą tenkintis jaunystėje sukauptomis žiniomis. Nuolatinis žinių siekis ir savęs tobulinimas skatina pasitikėjimą savimi ir leidžia jaustis visaverčiam visuomenės nariui.
20. Nesureikšminti pinigų. Materialūs daiktai laikini: vieną dieną galite būti milijonieriumi, kitą – gatvės elgeta. Tikroji vertybė yra dvasiniai turtai. Juos pelnyti yra sunkiau, bet šis „bagažas“ išlieka visą gyvenimą ir suteikia kur kas daugiau laimės.
21. Nevengti pokyčių. Nesvarbu, kas tai bebūtų: naujas įvaizdis, būstas, darbas ar pan. visi pokyčiai skatina tobulėti, kitaip pažvelgti į kasdienybę ir atrasti naujus dalykus. Nors iš pradžių naujovės gali kelti stresą, vėliau užplūsta pasitenkinimas.
22. Nusistatyti galutinius terminus. Tai padeda ne tik darbe, bet ir kasdieniame gyvenime. Turėtumėte tvirtai sau pažadėti, iki kada įgyvendinsite svarbius sumanymus. Kitaip kils noras juos vis atidėlioti, o nebaigti darbai neleidžia atsipalaiduoti ir džiaugtis gyvenimu.
23. Pabūti vienumoje. Tai leis ramiai viską apsvarstyti, sudėlioti mintis į reikiamas vietas. Nuolat bėgant ir būnant tarp daugybės žmonių, galvoje įsivyrauja sumaištis, kuri sukelia stresą ir neleidžia mėgautis gyvenimu.
24. Padėti be atlygio. Nesavanaudiška pagalba leidžia pasijusti kilniam bei padeda gerbti save. Be to, gera žinoti, kad kažkam galite būti naudingi.
25. Išsimaudyti po šaltu dušu. Jis ne tik padeda pabusti ryte ir suteikia energijos, bet ir padeda atsikratyti blogų minčių bei mažina tikimybę susirgti depresija.
26. Puoselėti išvaizdą. Nors tai gali atrodyti tuštybė, tačiau dailus vaizdas veidrodyje visada džiugina. Pasitikėjimas savimi skatina drąsiau siekti užsibrėžtų tikslų.
27. Rašyti dienoraštį. Jis naudingas, kai slegia daug rūpesčių ir kankina bloga nuotaika. Visas negandas išdėsčius popieriaus lape jos tarsi nukeliamos nuo žmogaus pečių ir prilygsta nuoširdžiam pokalbiu su draugu.
28. Susidaryti dienotvarkę. Ramiau, kai dienos darbų planas yra aiškus. Dienotvarkė padeda išvengti streso.
29. Svajoti. Galbūt kai kurios svajonės atrodo naivios ir nepasiekiamos, tačiau neverta jų atsisakyti. Vien tikėjimasis jomis priverčia nusišypsoti ir skatina judėti pirmyn.
30. Sveikai maitintis. Rekomenduojama valgyti dažniau, bet po mažiau ir atidžiai rinktis tai, kas keliauja į burną. Ne veltui sakoma, kad sveikame kūne gyvena sveika siela.

 

[Carlo_Gambino (Jucke)]

Straipsnis 2015.12.29 Jausmai ir jų raiška

Jausmų neišvengsi. Visi jie - nuo džiūgavimo iki visiškos nevilties - egzistuoja ir vienokiu ar kitokiu būdu veikia mintis, elgesį, santykius su kitais.

Visi jausmai ir emocijos žmogui vienodai reikalingi ir reikšmingi. Jų negalima „sudėlioti į lentynėles“, kaip teisingų ir klaidingų, bjaurių ir gražių, tinkamų ir netinkamų. Visus kilusius jausmus reikia išjausti, juos išgyventi. Išgyventi džiaugsmą ar malonumą - vienas dalykas, tačiau ką daryti, kai jauti pavydą ar pyktį? Neretai nepriimtinų, nemalonių jausmų bandoma išvengti ar karštligiškai jų atsikratyti. Nenuostabu - neigiamus jausmus reikšti labai sudėtinga. Todėl dažniausiai einama pačiu paprasčiausiu keliu - jausmai tiesiog slopinami. Tuo momentu galbūt išvengiama konflikto, tačiau ilgainiui krenta nuotaika, atsiranda apatija, sustingimas, o vėliau, žiūrėk, išsivysto depresija ar kitos psichosomatinės ligos: galvos skausmai, įvairūs funkciniai skrandžio ar žarnyno, širdies sutrikimai.

Norint išmokti valdyti, tinkamai reikšti jausmus, pirmiausia juos reikia labai gerai pažinti. O tai tikrai nelengva užduotis, juo labiau kad nei vaikystėje, nei vėlesniame gyvenime niekas to nemokė. Atvirkščiai, tik skatindavo užgniaužti daugybę visuomenėje nepriimtinų jausmų: pyktį, priešiškumą, o kartais net betarpiškumą (nuoširdumą, švelnumą). Pavyzdžiui, žmonės, užaugę alkoholikų šeimoje, išmoksta aktyviai reikšti tokius jausmus, kaip pyktis, pagieža, nepasitenkinimas, agresija, bet slėpti nuoširdumą, gerumą, prieraišumą. Užaugusieji darniose šeimose linkę drąsiai rodyti aplinkiniams savo švelnumą, betarpiškumą, nuoširdumą, gerumą, o vengti reikšti tokius jausmus, kaip pyktis, agresija, priešiškumas...

Jausmų valdymo link

Pirmasis žingsnis suvokiant, kas su mumis vyksta, yra savo jausmų atpažinimas. Konsultuojant neretai tenka susidurti su atvejais, kai žmogus, paklaustas, ką jaučia vienoje ar kitoje situacijoje, pasimeta ir tesugeba pasakyti, jog jaučiasi gerai arba blogai. Toks įvardijimas jokiu būdu tiksliai neapibrėžia jausminės būsenos. Jausmų žodynas gali būti daug turtingesnis. Norint jį praplėsti, dažnai reikia grįžti prie pradžių pradžios - padėti atpažinti požymius, bylojančius apie vieno ar kito jausmo atsiradimą. Jų yra keletas:

1. Kūno signalai

Žmonėms dažnai tenka aiškinti, kad kūnas „kalba“, pranešdamas apie jausmus. Pavyzdžiui, įsitempę raumenys gali rodyti pyktį, baimę, siaubą, byrančios ašaros - sielvartą, gėdą, bejėgiškumą, virpančios rankos - susijaudinimą, įtampą, dantų griežimas - agresiją... Tiesa, vien kūno signalais jausmų aiškintis neišeina - juk išraudimas gali reikšti ir susidrovėjimą, ir pyktį, ašaros - ir liūdesį, ir džiaugsmą, o kojas pakerta ir iš begalinės laimės, ir iš baimės.

2. Įvykių kontekstas

Išgyvenimus sukelia tam tikros situacijos ar įvykių kontekstas. Tarkime, jei šeimoje kažkas numirė, žmonės jaučia sielvartą, kančią, neviltį. Jei kas nors mus žemina, normalu ir natūralu jausti pyktį, nepasitenkinimą, dvasinį skausmą...

3. Mintys

Save padeda suprasti ir mintys! Pavyzdžiui, jei aptinkate save galvojant apie draugą: „Ach tu, bjaurybe“, tai, greičiausiai, pykstate ant jo. Jei dar priduriate: „Na, aš tau parodysiu“, tikriausiai norite atkeršyti....

Antrasis žingsnis, siekiant savo išgyvenimus suvokti aiškiau, - išmokti juos įvardyti žodžiais: „aš piktas“, „aš liūdnas“, „aš išsigandęs“, „mane tai liūdina“, „aš jaučiuosi pažeminta“. Tai - ne kaltinimas, o tik konstatavimas pašnekovui, kokį poveikį turi jo elgesys ar žodžiai. Tikslus jausmų įvardijimas padeda geriau suprasti vienam kitą.

Jausmų nepasirinksi. Jie aplanko lyg nekviesti svečiai - belieka juos priimti. Savaime jausmai nėra nei blogi, nei geri. Blogai ar gerai gali būti tik tai, kaip jie išreiškiami, tai reiškia - kokie veiksmai tam pasirenkami.

Pasakyta - padaryta

Literatūroje nurodoma keletas jausmų raiškos būdų, kuriuos jūs turbūt nesunkiai atpažįstate ir kasdieniame gyvenime:

Jausmai užgniaužiami (slopinami). Jei slopinami neigiami jausmai, ilgainiui atsiranda apmaudas, kaupiasi vidinė įtampa, neigiamas nusiteikimas kito žmogaus atžvilgiu. Tramdomi jausmai kaupiasi, kumuliuojasi ir anksčiau ar vėliau išsiveržia emocinėmis neadekvačiomis audromis, psichinėmis ar psichosomatinėmis ligomis.

Jausmai išliejami spontaniškai. Pavyzdžiui: „žioplys“, „dink man iš akių“, „tu gadini man nervus“ arba „kaip džiaugiuosi“, „kokia maloni staigmena“. Kai spontaniškai išliejami neigiami jausmai, gali sugesti tarpusavio santykiai, nes kitas žmogus įsižeidžia ir dažniausiai atsako tuo pačiu.

Taikus savo jausmų išreiškimas, vartojant vadinamuosius „aš“ teiginius. Sakykite „aš pykstu“, ne „tu mane nervini“; „aš sutrikęs“ vietoje „tu kalbi nesąmones“; „man skaudu tai matyti“, o ne „tu taip elgiesi tyčia“. „Aš“ teiginiai nekaltina kito žmogaus, jais tik išreiškiate, kokį jausmą jums sukėlė tai, ką jis padarė ar pasakė. Šis būdas efektyvus tuo, kad niekas neįskaudinamas, vystosi tarpusavio supratimas, gerėja tarpusavio santykiai. Galiausiai gali būti pasiektas bendras tikslas - susikalbėjimas, o jo rezultatas tas, kad keičiasi abiejų dalyvių elgesys.

Natūraliai kyla klausimas: kuris jausmų raiškos būdas geriausias? Ne paslaptis, kad labiau esame įvaldę pirmąjį ir antrąjį. Tiesa, yra situacijų, kurioms išspręsti geriausiai tinka agresyvus reagavimas (pavyzdžiui, kai mus netikėtai kas nors užpuola ar be pagrindo įžeidinėja). Užpuolikui gi nesakysi: „Atsiprašau, bet aš pykstu dėl jūsų įžūlaus elgesio.“ Taip pat tam tikromis aplinkybėmis geriausia (bent laikinai) užslopinti besiveržiančias savo emocijas. Tačiau yra ir tokių situacijų, kuriose veiksmingiau būtų išbandyti trečiąjį, dažnai užmirštamą jausmų raiškos būdą. Kai nėra pavojaus saugumui ir savigarbai, „aš“ teiginiai padeda išvengti konfliktų ir išspręsti jau esamus neaiškumus.

Tačiau griežtai teigti: tas būdas teisingas, o šis - ne, negalima. Rekomenduoju įvaldyti įvairius savo jausmų reiškimo būdus ir atitinkamai reaguoti pagal konkrečią situaciją. Reiškiant savo jausmus svarbu būti lanksčiam. Problemos prasideda, kai skirtingose situacijose naudojamasi vienu ir tuo pačiu būdu, pavyzdžiui, jausmai nuolat slopinami arba reaguojama tik agresyviai. Šeima dažniausiai yra ta vieta, kurioje galima eksperimentuoti ir mokytis taikiai reikšti savo jausmus, kad formuotųsi tarpusavio supratimas bei pagarba.

Psichinei sveikatai didelę reikšmę turi ne teigiamų jausmų persvara, o emocinių išgyvenimų pusiausvyra. Kiekvieno gyvenime neišvengiamai pasitaiko nesėkmių, skriaudų, nesusipratimų ar klaidų, kurie suteikia nemalonių išgyvenimų. Todėl labai svarbu mokytis tinkamai priimti ir išgyventi šias situacijas, nebijoti išreikšti savo jausmų, kad jų poveikis nebūtų pražūtingas tiek psichinei, tiek fizinei sveikatai.

Jausk ką jauti

• Leiskite egzistuoti visiems savo jausmams. Atminkite, kad nėra nei gerų, nei blogų jausmų. Visi jie būtini tam tikrose gyvenimo situacijose.
• Mokykitės atpažinti ir įvardyti savo jausmus.
• Nebijokite pripažinti turį pačių nepatraukliausių jausmų. Atminkite, kad tokią teisę turi ir kiti žmonės (taip pat ir jūsų vaikai).
• Reikškite savo emocinius išgyvenimus „aš“ teiginiais, o ne „tu" teiginiais.
• Neslopinkite nemalonių jausmų. Išreikškite juos vienaip ar kitaip. Jei negalite apie tai pasakyti kitam žmogui, pasirinkite kitą, jums priimtiną būdą, kaip išlieti emocijas: kumščiuokite pagalvę ar čiužinį (aišku, jei toks noras yra), šaukite tuščiame kambaryje, energingai mankštinkitės, eikite pasivaikščioti, pieškite ar rašykite tai, ką jaučiate. Gali padėti ir „pokalbis“ su tuščia kėde, kai įsivaizduojamam žmogui išsakote viską ką galvojate ir jaučiate.
• Nevenkite rodyti savo jausmų, padėkite ir vaikams išreikšti jų išgyvenimus.
• Labai įdėmiai ir pagarbiai klausykite, ką jums sako artimieji, vaikai.
• Neskubėkite guosti savo artimųjų, ypač vaikų: „nesijaudink“, „neliūdėk“, „nenusimink, geriau pagalvok ką nors malonaus“. Tai tarsi byloja: nejausk to, ką jauti. Bendraudami su savo vaikais klausydamiesi tik priimkite vaiko reiškiamus jausmus, bet nebarkite jo, nemoralizuokite ir nemokykite. Tai nereiškia, kad jūs pritariate tam, ką vaikai daro ir sako. Tai rodo, kad jūs suprantate jų išgyvenimus.

EMOCIJŲ PALETĖ

Yra septynios pagrindinės emocijos, lydinčios mus nuo pat gimimo. Jas ne visada lengva atpažinti, tačiau labai sunku paslėpti. Kam jos reikalingos?

BAIMĖ praneša apie realų arba įsivaizduojamą pavojų, sumobilizuoja veiksmui arba, atvirkščiai, sustingdo, kol svarstom, kaip geriau pasielgti.

PYKTIS kyla tada, kai manome, kad mus priima nerimtai arba užtveria kelią iki siekiamo tikslo. Pykčio sukelta energija gali būti naudinga - ji suteikia jėgos, drąsos ir pasitikėjimo savimi.

SIELVARTAS padeda nugrimzti savyje, kad išgyventum netektį (artimo žmogaus ar kokių nors savo savybių). Galiausiai ši emocija padeda susigrąžinti gyvybingumą.

DŽIAUGSMAS skatina laimės hormonų gamybą. Tada jaučiamės pasitikintys, reikšmingi, laisvi, mylimi ir mylintys.

NUOSTABA - tai reakcija į tai, kas nežinoma, nepažįstama. Įvertindami galimą pavojų, mes sustingstam tam, kad vėliau pratęstume tyrinėjimus arba bėgtume šalin.

PASIBJAURĖJIMAS apsaugo nuo dalykų, kurie gali būti pavojingi psichinei arba fizinei sveikatai.

SUSIDOMĖJIMAS svarbus intelekto vystymuisi. Jis skatina norą sužinoti naujoves ir suprasti vis sudėtingesnius dalykus.

[Carlo_Gambino (Jucke)]

2016.01.08 Straipsnis

 

Stresas ,kaip padėti sau ?

Apie stresą dabar kalbėti įprasta: gyvenimo tempas, darbo problemos, persidengiančios funkcijos, terminai ir kiti suvaržymai, kurių negalime kontroliuoti, o dar tos emocijos bendravime – ir asmeniniame, ir net dalykiniame… Paprastai visi mes norime arba jausti jo mažiau (mažiau “stresuoti”), arba išmokti geriau su juo susitvarkyti (valdyti stresą). Geroji žinia: ir viena, ir kita padaryti galima. Bet… reikia skirti tam laiko ir dėmesio truputį daugiau nei nuryti piliulei. Ne vien laiką, bet ir dėmesį paminėjau neatsitiktinai – tarkim, šio straipsnelio dėmesingas skaitymas reikštų, kad jūs ne tik perbėgate akimis tekstą, bet ir apsvarstote, kiek jums tai tinka, ką apie tai sako jūsų patirtis, kokias užuominas ateičiai gaunate, ką ketinate padaryti… , kada tai padarysite…

Taip vadinama kognityvinė ir elgesio psichoterapijos kryptis remiasi principu “žinoti yra gerai”, ir dažniausiai tai yra pirmas žingsnis norint padėti žmogui susitvarkyti, tarkim, kad ir su stresu. Moksliškiau šis žingsnis vadinamas psichoedukacija, o paprastai sakant – pradėkim nuo supratimo, kas vyksta, o tuomet jau atsiras ir motyvacija ką nors keisti, daryti pratimus ar… susidraugauti su ponu stresu .

Įtampa: bėda ar nauda?

 

Kasdienėje kalboje žodis “stresas” dažniausiai mums reiškia kažką nemalonaus. Bet jei pažiūrėtume į žodyną, rastume reikšmę “įtampa”. O įtampa – tai nėra nei gerai, ne blogai… Žmogaus ir gyvūnų reakciją į nepalankias aplinkybes, vadinamą stresu (įtampa), gamta sugalvojo ne be reikalo: kai įsitempiame, sukaupiame daugiau jėgos, kurios reikia nepalankiai situacijai išspręsti. Įsitempę raumenys yra tarsi pasiruošę “bėgti’ arba “pulti”. Tam tikra įtampa nervų sistemoje paruošia mus būti dėmesingais, apdairiais, greit priimti sprendimus. Taip tampame “puikios formos”, “pasiruošę”.

 

Tačiau kai įtampa virsta “persitempimu” (o moksliškai kalbant – stresas virsta distresu, nors įprasta ir toliau naudoti žodį “stresas”), pamatome visas neigiamas streso puses: persitempę raumenys tampa kažkokie sustingę, nelankstūs, todėl tokioje būsenoje vaikščiodami kliūvame už baldų, judame nevikriai, tarsi nenatūraliai; kojose, rankose atsiranda drebulys, gali imti drebėti ir balsas; mintys ima “strigti” ir nesugebame suregzti sakinio. Persitempimo efektas pastebimas ne tik tuomet, kai stresas yra didelis (mes vertiname situaciją kaip labai labai nepalankią, net baisią), toks efektas gali atsirasti ir nedideliam stresui trunkant ilgai. Tarkim, jei darbe tvyro įtampa dėl kažkada įvyksiančios restruktūrizacijos, kuri planuojama jau beveik metus arba per didelio darbo krūvio kai kasdien trūksta pusvalandžio, tas “blogasis” stresas gali būti juntamas stipriau nei tuo atveju, kai, tarkim, įvyktų gaisras ar netikėtas kontroliuojančių institucijų patikrinimas, dėl kurio tektų padirbėti savaitę kasdien po 12 val..

 

Žala sveikatai (ir fizinei, ir psichinei) dažniausiai atsiranda ne dėl per didelio streso, o dėl normalios, t.y., atsipalaidavimo būsenos trūkumo. Sveikiau būtų organizuotis darbus taip, kad santykinai mažesnę paros dalį veiktume pakankamai įtemptai, o po to didesnę paros dalį atsipalaiduotume, skirtume laiką malonioms veikloms, poilsiui, miegui. Jei kopijuotume gyvūnų elgesį – taip ir būtų. Pasižiūrėkite, kaip medžioja katė: įsitempia, stebi pelę, šoka, pagauna ją, ir po to ilgai mėgaujasi… o galiausiai nueina pasnausti. Tai nereiškia, kad dirbti turime mažai – bet dirbti itin įtemptai nevertėtų ilgai, verčiau rasti būdų kaitalioti darbus taip, kad galėtume ir darbo metu atsipalaiduoti. Dažniausiai taip jaučiamės dirbdami malonius arba kūrybiškus darbus, kai nespaudžia jokie terminai.

Kai veikiame pagal “reikia” komandą, net jei tai ir atostogų ar vakaro užsiėmimai su šeima, pavargstame greičiau nei veikdami pagal “noriu” programą. Kodėl? Nes komanda “reikia” nustato mus “įtampos režimu”. Kai įsijungia “noriu”, “įdomu” – mes ir veikiame (kuriame, dirbame…), ir ilsimės tuo pat metu. Tikriausiai dėl šios priežasties ekstremalių sporto šakų mėgėjų patiriamas stresas, tarkim, atostogų metu slidinėjant kalnuose, veikiau gydo nei traumuoja.

 

Jei stresą pieštume kaip kreivę-laiptelius, pirmoji pakopa būtų tas nepavojingas, ir labai naudingas streso lygis, kai jaučiame įtampos tiek, kiek ji padeda nuveikti darbus. Antroji pakopa jau būtų paženklinta nereikalinga nepanaudojama įtampa visame kūne: tarkim, 8 valandas rašote ataskaitą taip įsitempę, kad nė nepajuntate, jog įsitempė ne vien protas, bet ir raumenys pečių juostoje, kaktoje… Visai tikėtina, kad ir pečius, ir galvą po darbo skaudės. Priežastis bus stresas. Bet skaudės ne dėl įtempto darbo, o dėl pertemptų raumenukų. Jei darytumėte atsipalaidavimo pratimus, padėtumėte sau grąžinti save į pirmąją streso pakopą, o vakare jaustumėtės ne toks pavargęs. Žinoma, jei dirbate tokį darbą jau daug metų, ir jums jis nebekelia nerimo, greičiausiai visas 8 val. dirbsite be jokios įtampos pečiuose (paminėjau pečius, bet įtampa gali rastis ir vidaus organuose).

Yra dar trečioji laiptelių pakopa. Jei užlipsite ant jos, įtampa visame kūne savaime atslūgs, nes įtampa visada atslūgsta, kai nebetenkame energijos, išsenkame… Šioje būsenoje žmogus jaučiasi pervargęs, kartais išgyvena taip vadinamą “perdegimo sindromą” ar depresines būsenas, kai nieko nebesinori, ima fiziškai sirgti. Ką daryti, kad iki trečios pakopos nenukeliautumėte? Paprasta – pauzes, kurių metu jaustumėte atsipalaidavimą .

 

Kur “gyvena” stresas? Keturios stichijos

 

Jei norime stresą pagauti kol dar jis neužaugo iki pavojingo dydžio, praverstų žinoti, kur jį rasti ir kaip atpažinti. Schematiškai galime pavaizduoti taip:

Žmogų sudaro tarsi keturios atskiros dalys: fizinis kūnas su savo savijauta, protas su mintimis, emocijos su nuotaikomis ir elgesys su nuo jo priklausančiais rezultatais. Tarp tų dalių yra daugybė ryšių, holistinis požiūris į žmogų sako, kad esame nedaloma visuma, ir todėl pajudinus bent kiek kurią vieną sritį, pokyčiai įvyks ir kitose.  Tai labai patogu mums, jei norime sugauti stresą – juk jis gali apsigyventi bet kurioje iš šių keturių stichijų arba visose. Kada ir kur mes jį pastebime dažniausiai? Paprastai žmonės sako, kad atpažįsta stresą savyje tuomet, kai pajunta šiuos pokyčius kūne: prakaitavimą, drebulį, sustingimą, spazmus ir skausmus, raumenų trūkčiojimus ir pan… Stresą kituose pastebime taip pat iš fizinių, bet gal net dažniau iš elgesio pokyčių: pasikeičia kalbėjimo tempas, judesiai tampa nekoordinuoti, viskas krenta iš rankų ir pan…. Spėkit, kuris čia streso laiptelis? Matyt, jau antras. Stresui pasilypėjus dar tik ant pirmojo, pirmieji pokyčiai žmoguje vyksta mažiau matomoje jo dalyje – psichikoje, t.y., emocijose (nuotaikoje – pasidaro liūdna, pikta, kyla susierzinimas) ir mintyse (atsiranda įkyrių minčių, baimių, sunku susikaupti…). Jei aptiktume stresą dar čia, ir jei imtumėmės priemonių jam mažinti ar jį “perdirbti”, tiesiog neįleistume jo į kitas stichijas, ir taip apsaugotume savo sveikatą bei savo darbo rezultatus. Kad tai padarytume, turime išmokti būti pastabesni, atidesni sau.

 

Ko jis bijo? Nuodai ir priešnuodžiai

 

Poveikį stresui taip pat galime daryti rinkamiesi priemones, nutaikytas į bet kurią iš aukščiau paminėtų “keturių stichijų”. Pvz., jei ėmė skaudėti galvą – geriame vaistus nuo galvos skausmo. Pastebėjome įtampą kūne – susipratome, kad tai dėl streso – ieškome raminančių vaistų. Jei dėl įtampos negalime užmigti – padeda migdomieji… Ne vien vaistai veikia “per kūną”: viskas, ką valgome, geriame. Būdami nusiminę, liūdni, mes save labiau norime pamaloninti skanėstais, saldumynais. O štai kava streso metu nelabai tiks – ji mus padaro jautresniais ir aktyvesniais, taigi, galime dar jautriau ir audrigiau reaguoti. Ir maistas, ir vaistai yra gerai, bet turi ir savo “antrąją pusę” – gali turėti šalutinį efektą ar net virsti žalingais įpročiais. Todėl labai norėtųsi atkreipti dėmesį į tai, kad “per kūną” gali daryti poveikį ne tik tai, ką dedame į vidų, bet ir judėjimas (fizinis aktyvumas), oro-saulės-vandens vonios, dušas, masažas… Taip įsitempusius raumenis išjudiname, ir tada jie atsipalaiduoja. Kadangi žmoguje viskas susiję – nervų sistema iš atsipalaidavusių raumenų gauna signalą “atsipalaiduok taip pat”, ir ji paklūsta.

 

Sumažinti įtampą dėl streso galime ir keisdami savo elgesį. Taisyklė ”kaip jautiesi – taip ir elgiesi” galioja ir atvirkščiai. Pabandykite: nusijuokite, kai bus liūdna, nusišypsokite pats sau veidrodyje… Arba elkitės taip “tarsi nieko nebūtų”, “tarsi būčiau stiprus”, “tarsi būčiau ramus”.

Nuo stresą keliančių aplinkybių dėmesį atitrauks ir taip savijautą pagerins bet koks veiklos pakeitimas. Tarkim, jei stresas kilo dėl ataskaitos, kurią rašote kompiuteriu, bet dar turite kitą užduotį šiai dienai: nuvežti kitus dokumentus į archyvą – gal pirma juos ten ir nuvežkite, o kai grįšite viskas kitaip atrodys, ir ataskaitą parašysite greičiau.

Daugeliui žmonių labai padeda geriau jaustis bendravimas su kitais, tiesiog pasikalbėjimas ir išsikalbėjimas.

 

Paveikti emocijas tiesiogiai yra sunku, pats stresas yra emocija. O kadangi emocija yra reakcija į situaciją – galime ieškoti situacijų, kuriose jaučiamės ramiai ir gerai. Padeda viskas, ką mėgstate, kur jums malonu – hobi, mėgstamos spalvos, mylimiausias puodelis su Tuo paveikslėliu, pabuvimas “ramiame” kamputyje ant “Mano” sofutės… Beje, pabūti raminančioje aplinkoje galima ir netiesiogiai – tiesiog mintyse: užsimerki, atsipalaiduoji, prisimeni… Atrodytų, tiesiog “pasilaikai” už to prisiminimo, kaip mamai už rankos einant į darželį pirmą dieną, ir jau ramiau…

 

Ir dar turime vieną “stichiją” – tai mintis. Jau minėjau, kad stresas yra mūsų reakcija į nepalankias aplinkybes. Dabar patikslinkime: stresas yra reakcija į realias arba numanomas nepalankias aplinkybes. Jei mūsų mąstymo būdas nuspalvina situaciją juodžiau nei yra – mes tampame atsargesni, įtaresni, ir… labiau įsitempę. Kai kurios mūsų mintys skamba tarsi taisyklės. Pvz., laikydamiesi taisyklės: “visada turiu būti geriausias” užprogramuojame save dažniems stresams, nes realiai tai neįmanoma. Mažiau stresuosite, jei pakeisite tokią taisyklę į realesnę: “šioje srityje noriu būti pakankamai geras”. Kitas stresui palankus mąstymo ypatumas – jei nesėkmės atveju imame sukti mintis ratu: “ir kodėl aš taip padariau… ir kodėl aš nepadariau anaip…ir kodėl aš visada taip…”. Taip nuo kiekvieno minčių apsisukimo įtampa auga kaip sniego kamuolys. Ką daryti, jei pastebite užplūstant neracionalias negatyvias mintis? Svarbiausia – atitraukti dėmesį, nesvarbu kur: STOP – einu veikt ką kita. Dar geriau – bet tai jau truputį vėliau – perkelti dėmesį prie situacijos sprendimo paieškų: ką galiu pakeisti, kur galiu kreiptis, kaip darydavau anksčiau, kada pradėsiu?

Dabar madinga kalbėti apie pozityvų mąstymą, kurio esmė: akcentuoti ne tik tai, kas negerai, bet ir tai (ir net kiek stipriau), kas gerai, malonu, pozityvu. Toks mąstymas padeda geriau jaustis, o kai geriau jautiesi – galbūt randi ir geresnius sprendimus. Kai gerai jautiesi – jausk, kai blogai jautiesi – galvok!

 

Kai kurios streso mažinimo priemonės veikia jį slopindamos, jos yra tarsi nuodai stresui: susinervinau – išgėriau arbatėlės – praėjo – kitąkart susinervinau – vėl išgėriau arbatėlės…

Kitos priemonės veikia ne tik “po”, bet ir “iš anksto”, kaip priešnuodžiai prieš patį streso nuodą: jei įprantu galvoti, kad galiu susitvarkyti su įvairiom nesėkmėm, stresas užpuls rečiau, ir jis nebus toks didelis… Būtent mąstymo įpročių koregavimas veikia kaip priešnuodžiai. Nuolatinis fizinis aktyvumas ir tiesiog psichohigiena (darbo ir poilsio režimas) – taip pat.

 

Greitieji receptukai

 

Trys įkvėpimai. Tam tereiks 2-3 min.: įkvėpkite, lėtai ir giliai ir sulaikykite kvėpavimą keletui sek.; tuomet lėtai iškvėpkite, ir vėl sulaikykite kvėpavimą. Pakartokite dar du kartus. Darydami pratimą stebėkite, kaip kvėpuojate – naudą turėsite dėl paties kvėpavimo įtakos nervų sistemai, ir dėl labai kokybiško 3 min. dėmesio poilsio atsitraukiant nuo problemos.

Šalta srovė. Namuose galite paleisti šalto vandens srovę ant kaklo iš nugaros pusės (ant sprando) arba pasidaryti kontrastinį dušą. Darbe bus kur kas paprasčiau tiesiog pakišti rankų riešus po šaltu vandeniu.

Smilkinių masažas. 0,5-1 min. sukite ratukus ties smilkiniais abiejų rankų smiliais arba viduriniaisiais pirštais. Turėdami daugiau laiko tą patį galite padaryti masažuodami kaktą, veidą, kaklą, rankas, plaštakas, taip pat kojas ties keliais. Darydami šį pratimą dėmesį sutelkite į pajūčius masažuojamose vietose.

Raumenų įtempimas ir atpalaidavimas. Paeiliui, pradedant nuo rankų, pečių, pereinant prie kojų, sėdmenų, pilvo, nugaros, kaklo, veido… visus raumenukus įtempkite ir po to atpalai

[Carlo_Gambino (Jucke)]

Straipsnis 2016.01.10

 

Auginti save

Ar prisimenate, kuo svajojote būti vaikystėje? O ar dar pamenate, kokia veikla jums teikdavo daugiausia džiaugsmo? Kiek kartų per savaitę dabar pasimėgaujate tokia veikla?

 

Kiekvienas iš mūsų turime pomėgių, kuriems nuolat pritrūksta laiko. Arba savybių, kuriomis taip retai gauname progą pasidžiaugti. Arba talentų, taip taip, talentų, kuriems išugdyti pritrūksta tai laiko, tai ištvermės, o kartais – ir to, ir to. Jei atsidūrėte gyvenimo kryžkelėje ir savęs vėl klausiate: „O ką aš galiu?“, verta peržvelgti kai kuriuos savo įsitikinimus, kad pasėta galimybių sėkla išaugtų į duodantį vaisių medį.

 

Ar esate linkęs augti?

 

Ar sutinkate su šiais teiginiais? Jei taip, prie teiginio pažymėkite T, jei ne – N.

 

• Kad pasisektų, bet kurioje srityje būtina turėti ypatingų gabumų.
• Galima išmokti naujų dalykų, tačiau pakeisti savo intelekto lygio neįmanoma.
• Pačiam rasti atsakymą į rūpimą klausimą man kur kas lengviau nei klausti kitų.
• Jei esi labai gabus, reikia daug mažiau stengtis norint kažką pasiekti.
• Jei kažko nežinau, man būna labai gėda.
• Patyręs nesėkmę atsisakau siekti ko troškau.
• Talentą vertinu labiau nei pastangas kažką pasiekti.

 

Jei TAIP pasakėte daugiau nei 4 kartus, jūsų mąstymo stilius, anot dr. Carol Dweck, yra statiškas. Tai reiškia, kad manote, jog pasisekti gali tik iki tam tikro lygio. „Aukščiau bambos neiššoksi“, – sakote jūs ir tuo pateisinate tai, jog užmetėte aukštosios mokyklos diplomą, pradėjote ir nebaigėte paveikslo ar nebeužsiimate veikla, kuri jums teikdavo daug džiaugsmo. Nes tie dalykai skirti kitokiems nei jūs – gabiems ir talentingiems. Šiek tiek liūdna dėl tokios minties, tiesa?

Jei norite, kad jums pradėtų sektis, turėtumėte pakeisti savo mąstymą augimo požiūrio kryptimi. Nesvarbu, kiek ir kokių turite gabumų, lyginant su talentingaisiais, jūs visada galite stengtis būti geresnis tam tikroje srityje nei iki šiol buvote. Toks mąstymas pakeis ir jūsų požiūrį į nesėkmes – jos taps nebe užkarda, o klaidomis, iš kurių galima pasimokyti. Nebesigėdysite prašyti pagalbos, nebijosite prisipažinti, kad kažko nežinote, ir, neabejotinai, išmoksite bei patirsite šį tą naujo.

 

NEPALEISTI IŠ RANKŲ

Pozityviosios psichologijos pradininkas Martinas Seligmanas, tirdamas talentingus žmones, priėjo prie išvados, kad tie, kuriems labiausiai sekasi, yra nebūtinai patys talentingiausi. Savybę, kuri padėjo šiems žmonėms daug pasiekti, psichologas kartu su kolegomis pavadino tvirtumu. Šis tvirtumas arba ištvermė padeda gabiems žmonėms net ir kasdienėje veikloje likti ištikimiems tikslui, nenukrypti nuo jo, prisiminti, ko siekia, net ir tada, kai nuo galutinio tikslo skiria, rodosi, šimtai kilometrų.

Kai galvosite apie galutinį tikslą, jūsų neišblaškys nei momentinė sėkmė, nei nesėkmė. Jos yra tiesiog ženklai, kad kažkas artėja.

 

OPTIMISTINIO POŽIŪRIO NAUDA

Tyrimai rodo, kad optimistams sekasi geriau – tikėdami savo sėkme, jie atranda jėgų judėti tikslo link. Tačiau svarbiausia tai, jog optimistiškai galvodamas apie save ir savo galimybes įkvepi ir kitus žmones tikėti tavimi. Na, o kai kiti tavimi tiki, jie suteikia paramą ir padrąsina. O tai, savo ruožtu, suteikia jėgų ir pasitikėjimo.

 

KLYSTI ŽMOGIŠKA

Dramaturgas Samuelis Beckettas rašė: „Bandyk vėl. Vėl klysk. Klysk geriau.“ Tai reiškia, kad ištikus nesėkmei reikėtų atidžiai peržiūrėti visą procesą žingsnis po žingsnio – kas buvo daroma ir kur buvo suklysta. Nepasikliaukite vien nuojauta, fiksuokite procesą. Pavyzdžiui, pabandykite kažką darydamas garsiai pasakoti apie savo veiklą: „Dabar mokausi naujų žodžių, tvarkau kambarį, perdažau sodo baldus...“ Įrašykite tokį monologą ir palyginkite tai, ką manėte veikiąs, su tuo, ką realiai veikėte.

 

PASAULIS PILNAS GALIMYBIŲ

Ar žinote, kad režisierius Woody Allenas kasdien groja klarnetu? Tyrimais nustatyta, kad geriausių rezultatų pasiekę mokslininkai ir menininkai turi daugiau interesų nei kiti žmonės. Iš skirtingų sričių jie semiasi įkvėpimo kūrybai, tuo pačiu atrasdami daugiau galimybių išreikšti save. Ieškokite hobio, išbandykite skirtingą veiklą – ji padės jums atrasti save.

[Carlo_Gambino (Jucke)]

2016.01.18 Straipsnis.

 

Mes tai darome nuolat. Nebūtina nuolat lankyti įvairius tobulinimosi kursus, paskaitas ar kitokiu būdu lavintis. Gyvenimas yra mūsų mokytojas ir tobulintojas.Kaip pastebėti, ar tobulėjameYra vienas labai paprastas būdas – atlikti bet kokį veiksmą, darbą ar užduotį, kurio jau ilgą laiką nedarėme. Pirmą kartą šį dalyką labai aiškiai pajutau po metų pertraukos prisėdęs prie vieno kompiuterinio žaidimo. Verta paminėti, kad ant sienos kabo diplomas už antrąją vietą Lietuvoje bei, kad žaidimas yra strateginis.Štai ką pastebėjau: nepaisant to, kad turėto didelio greičio vystantis ir maigant klavišus nebeliko bei primiršau kai kurias taktikas bei technologijų duodamas naudas, tačiau, žaidimo metu ir prieš jį, masčiau visiškai kitaip. Dar prieš pradedant žaidimą, greitai apmąstydavau galimą eigą ir pasiūlydavau komandos draugams žaidimo būdus. Nuolat galvodavau, ką darys priešininkas ir ruošdavausi atitinkamai gynybai ir puolimui. Toks paprastas dalykas – viso labo kompiuterinis žaidimas, tačiau kaip radikaliai pasikeitė jo eiga ir požiūris į jį. Staiga tapo aišku, kodėl anksčiau, kad ir kiek treniruodavausi, vis tiek nesugebėdavau peržengti tam tikros profesionalumo ribos.Taip pat dažnai nustembu pastebėjęs tam tikrus mąstymo ir elgesio pokyčius. Sprendimų ieškau pasverdamas už ir prieš, mažiau naudodamas jausmais. Jei nėra skirtumo ką pasirinkti, galiu tiesiog mesti monetą. Tačiau prieš keletą metų dažnai būdavo sunku apsispręsti: kitų norus laikydavau savaisiais (pvz., kad būtina studijuoti magistrantūrą), priimdavau argumentus nepatikrindavęs jų teisingumo ir pan. Dabar jei nežinau, klausiu, jei žinau, klausiu, kad įsitikinčiau, kad suprantu teisingai.Kaip mes tobulėjameIš aukščiau pateiktų pavyzdžių galima pastebėti, kad tobulėjimas bet kurioje srityje veda prie geresnių rezultatų bet kurioje kitoje. Tą puikiai iliustruoja ištrauka iš įsiminimo eksperto Tony Buzan knygos: „buvo nustatyta, kad muzikos mokymasis padeda studijuoti matematiką, o matematikos – padeda mokytis muzikos, ritmo lavinimas palengvina kalbų mokymąsi, o kalbų mokymasis padeda lavinti ritmo pojūtį, erdvės suvokimas padeda mokytis matematikos, o matematikos mokymasis – suvokti erdvę ir t. t.”Taigi, kuo daugiau skirtingų dalykų atliekame, tuo mums geriau sekasi visa tai daryti, nes į veiklą įsitraukia abu smegenų pusrutuliai.IšvadosVisi šie pastebėjimai veda prie vienos išvados. Kuo daugiau skirtingų situacijų išgyvename, tuo išmintingesni tampame. Be to, dažniausiai to nė nepastebime.Kiekvienas gyvenimo uždavinys padaro mus išmintingesnius ir labiau pasiruošusius ateityje laukiančioms permainoms.

[Carlo_Gambino (Jucke)]

Psichologija realioje savigynoje

2016.02.25 Straipsnis.

Galbūt kam juokingas straipsnis o kam nors bus tikrai naudingas ir į viska rimtai žiūrės.

Psichologija realioje savigynoje yra svarbiausias faktorius. Gatvėje ar kitoje realioje situacijoje, susidūręs su užpuolikais, psichologiškai nepasiruošęs žmogus pamiršta visą techniką ir taktiką, kurią atrodo taip gerai išmano treniruočių salėje, ringe ar ant tatamio. To priežastis yra baimė, kuri iš anksto nulemia kovos baigtį. Psichologinis pasiruošimas savigynoje sudaro 85%, likusius 15% būtų galima padalinti po lygiai – 5% technika (žinoti kaip ir ką atlikti), 5% praktika (technikos atidirbimas su priešininku, kad pajausti kaip viskas veikia) ir 5% fizinis pasiruošimas (nors fizinis pasiruošimas savigynoje nėra svarbiausia dalis, tačiau jėga, greitis ir ištvermė tikrai nemaišo, kai reikia atlikti stipresnius veiksmus tiek smūgių srityje, tiek išsivadavimuose iš sulaikymų, tiek priimant užpuolikų smūgius ir t.t.). Žinant psichologijos svarbą kovinėje savigynoje galima būtų teigti, kad jei žmogus yra bailys iš prigimties, jis jokiu būdu negalės sėkmingai apsiginti ir atsilaikyti tikro užpuolimo metu. Tačiau neskubėkime iškarto nusirašyti, jei mums nebuvo duota didvyrio drąsa. Šiame straipsnyje norėčiau pakalbėti apie tam tikrus realios savigynos psichologijos aspektus, kurie padės suprasti save, savo pojūčius ir tikėkimės leis nugalėti baimę ir įveikti priešininką.

Visų pirmą reiktų pakalbėti apie pojūčius, kurie užplūsta užpuolimo metu, susidūrus su prievarta, agresija. Tikriausiai visi esame patekę į vieną ar kitą situaciją, kada išgyvenome tokius pojūčius: pradeda greičiau plakti širdis, rankos ir kojos ima drebėti, jus pykina, susuka pilvą, jūs išbąlate kaip vaiduoklis. Dažniausiai visi šie pojūčiai dar labiau sustiprina jūsų baimę ir sukelia paniką, kurios veikdami jūs jau nepadarysite nieko naudingo, kas padėtų nugalėti priešininką. Aptarkime kodėl visa tai vyksta, kad suprastumėte, kaip suvaldyti stresą, kaip kontroliuoti savo būseną ir nepulti į paniką.

Esminį vaidmenį ekstremalios situacijos metu atlieka visiem girdėtas adrenalinas. Žiūrint iš mokslinės pusės adrenalinas (lot. ad - prie – renalis - inkstų) – labai svarbus šerdinės antinksčių dalies hormonas. Adrenalinas – tai pirokatechino darinys, fiziologiškai labai aktyvus. Jo poveikis organizmui analogiškas simpatinės nervų sistemos sujaudinimui. Jis stiprina širdies veiklą, didina kraujospūdį ir gliukozės kiekį kraujyje, stimuliuoja medžiagų apykaitą, lėtina žarnyno peristaltiką. Adrenalino susidarymą organizme skatina stiprios emocijos, sunkus fizinis darbas, šaltis. Giliau pažiūrėję į adrenalino sukeliamus veiksnius pamatysite, kad visi jie yra tikslingi ir nereikia jų bijoti: pagreitėjęs širdies plakimo ritmas pradeda greičiau varyti kraują ir taip maitina jūsų raumenis ir paruošia jūsų kūną kovai, nors nuo to ir pradeda drebėti rankos, tačiau smūgiuoti ir atlikti esminius savigynos veiksmus jūs tikrai galite. Pykinimas ir pilvo sukimas tai paprasčiausi jūsų organizmo savisaugos veiksmai, jis nori paruošti jus kovai, atsikratyti nereikalingo svorio (maisto skrandyje ar išmatų žarnyne), kad jūs galėtumėte judėti žymiai greičiau. Išbalimas - tai kraujo sutekėjimo į svarbiausius organus pasekmė. Kraujas iš paviršiaus suteka gyliau, kur jis yra reikalingesnis, tuo pačiu kažkiek jus apsaugodamas, kad esant įpjovimams kraujas smarkiai netekėtų. Taigi, suprasdami visus atsiradusius pojūčius, jų prasmę, suprantame, kad tai natūrali kūno reakcija ir nereikia jos bijoti. Be to, adrenalino sukeltos reakcijos padaro jus stipresnius, greitesnius bei mažiau jautrius skausmui. Žinoma, yra ir blogoji viso to pusė, kadangi ši nenatūrali savijauta trukdo kovoti, neleidžia blaiviai mąstyti ir atlikti sudėtingų veiksmų. Čia svarbus ir anksčiau paminėtas kraujo sutekėjimas į vidaus organus, kadangi ne tik iš paviršiaus, bet ir iš galvos kraujas nuteka gilyn, taip į smegenis patenka žymiai mažiau kraujo. To rezultatas yra sumažėjusios loginio mąstymo galimybės, žymiai blogesnis situacijos vertinimas ir sprendimų priėmimas (būtent todėl realioje savigynoje naudojami veiksmai turi būt kaip galima paprastesni, nes įvairūs sudėtingi kompleksiniai veiksmai, kurie atrodo taip lengvai atliekami treniruočių metu, realioje situacijoje pasidaro neįmanomais). Dažnas jaučia ir tokius simptomus kaip klausos sutrikimas, spengimas ar apskritai beveik apkurtimas, kai nereaguojama į jokius garsus, taip pat galimas regos sutrikimas - tunelinis matymas, kai smarkiai sumažėja periferinio matymo kampas ir matome tik tai, kas yra priekyje, tarsi žiūrėtume pro vamzdį, tačiau net ir tai, ką matome, pakankamai sunkiai galime vertinti ir analizuoti. Šis tunelinis matymas pavojingas tuo, kad nebematome grėsmės iš šonų, todėl, atsiradus šiam regėjimo sutrikimui, reiktų dažniau dairytis į šonus, kad nebūti užpultam netikėtai.

Visi jaučia adrenalino poveikį, vieni stipriau, kiti silpniau, tačiau nereikia galvoti, kad tik jums atsiranda tokie pojūčiai. Visi jaučia baimę, skirtumas yra tame, kaip greitai jūs sugebėsite su ja susitvarkyti, kaip greit susiorientuosite situacijoje ir suvoksite, kad viskas yra taip kaip turi būti ir svarbiausia - jokiu būdu nepasiduokite panikai. Norint suvaldyti stresą visų pirmą reiktų pasistengti šiek tiek sumažinti širdies plakimo ritmą, kadangi pirmomis konflikto akimirkomis jis gali pašokti labai smarkiai (nuo įprasto 60-80 iki 180-200 ir daugiau), o jau peržengus 145 pradeda slopti įvairūs įgūdžiai, koordinacija, loginis mąstymas. Taigi čia labai svarbu kvėpavimas. Dažniausiai, patekęs į ekstremalią situaciją, žmogus pradeda padrikai kvėpuoti arba apskritai sulaiko kvėpavimą, visa tai dar labiau blogina situaciją ir kelią paniką, todėl reiktų pasistengti kiek galima labiau sureguliuoti kvėpavimą, pabandyti kelis kartus gyliai įkvėpti ir atpalaiduoti pečius, tačiau visą tai darant būtina neprarasti budrumo ir likt susikoncentravusiam ties priešininku. Šį metodą praktiškai galite išbandyti bet kurioje situacijoje, kai jums kažkas staiga nutinka, patiriate nedidelį sukrėtimą ir t.t. Pabandykite lėtai įkvėpti pro nosį (įkvėpkite kaip galima gyliau), užlaikykite trumpam orą ir iškvėpkite. Atlikite tai bent 3 kartus. Kuo daugiau turėsite praktikos, tuo geriau tai veiks užpuolimo metu ar bet kurioje kitoje ekstremalioje situacijoje.

Be visų išvardintų organizmo veiksnių yra ir kita psichologinio pasirengimo pusė – tai tiesiog pasitikėjimas savimi, savo jėgomis, savo technikomis. Žmogus gali sustiprėti psichologiškai vien dėl to, kad treniruočių metu įgaus pasitikėjimo, ar dėl išmoktų technikų, ar dėl pagerėjusios fizinės formos. Būtent todėl, bet kokios kovinio pobūdžio treniruotes, suteikia žmogui didesni pasitikėjimą savimi, net jei ta kovos rūšis ir nėra tinkama gatvės kovai. Čia ir yra priežastis, kodėl daugelis kovos menais ar koviniu sportu užsiimančių žmonių turi didesnę tikimybę apsiginti, ne dėl savo kovinių veiksmų (kadangi daugelis jų dažniausiai gatvėje mažai naudingi ir stresinėje situacijoje sunkiai atliekami), bet būtent dėl psichologinio pasirengimo. Kai jūs žinote, kad kažkokiu savo veiksmu galite padaryti žalą užpuolikui, jūs mažiau galvojate (o juk galvojimui ir taip laiko nėra) ką daryti, kaip smūgiuoti, kas bus jei nepataikysiu ir t.t. Kai jūs tikite savo veiksmais, jūs nebijote jų atlikti ir panaikinate smūgių atlikimo barjerą, tad viskas darosi daug lengviau. Taigi, prie visų adrenalino padarinių suvokimo pridėję tam tikrų elementarių savigynos veiksmų žinojimą (ir aišku praktinį darbą) jūs gerokai pagerinsite savo psichologinį pasirengimą ir tuo pačiu padidinsite šansus sėkmingai apsiginti.

Pabaigai noriu pasakyti, kad realiame gyvenime, tikro užpuolimo metu visada bus baimė, stresas, adrenalinas, tačiau, kaip matote, adrenalinas turi ir pliusų, ir minusų. Tad tik nuo jūsų priklauso kaip jūs jį panaudosite - ar pasinaudosite juo ir tapsite stipresni, ar pasiduosite panikai ir tapsite auka.

Šį pranešimą redagavo Gambino: 25 sausio 2016 - 10:21

[Carlo_Gambino (Jucke)]

NATŪRALŪS MIGDOMIEJI 

Straipsnis 2016.01.28.

Sunku užmigti? Neskubėkite gerti migdomųjų – psichologai siūlo pabandyti natūralius miego skatinimo būdus.

Prigesinkite šviesas

Jei gyventume natūralioje šviesoje, organizmas tiksliai žinotų, kada reikia miegoti ir pabusti. Dirbtinis apšvietimas neretai suklaidina vidinį biologinį laikrodį, nes melatoninas (cheminė medžiaga, sukelianti mieguistumą) išsiskiria tik sutemus. Kad organizmas žinotų, kad atėjo laikas miegoti, 9–10 val. vakaro patariama namuose prigesinti šviesas ir laukti, kol natūralūs migdomieji sukels saldų sapną.

Laikykitės miego rutinos

Įsiveskite tam tikrus miego ritualus. Pavyzdžiui, prieš guldamasis paskaitykite knygą, pasiruoškite drabužius rytdienai, pamedituokite ir t. t. Svarbu, kad tai darytumėte kiekvieną vakarą – taip organizmas atpažins, kad po tam tikro veiksmo seka saldus miegas.

Venkite stimuliuojamųjų gėrimų

Nors visi žinome, kad gerti kavą prieš miegą neprotinga, dauguma žmonių pamiršta šią taisyklę. 6 val. vakaro išgertas kavos puodelis gali labai paveikti jūsų miego kokybę. Kai kurie specialistai pataria vengti kofeino turinčių gėrimų likus net 8 val. iki miego.

Išjunkite elektroniką

Nors pašto pasitikrinimas ar paplepėjimas su draugais internete gali atrodyti kaip atpalaiduojamas užsiėmimas, iš tiesų jo poveikis yra priešingas. Kaip teigia profesorius Walsleben, šviečiantys ekranai (televizoriaus, telefono, kompiuterio ir pan.) veikia stimuliuojamai, todėl vakare patartina juos išjungti. Geriau paskaitykite knygą ar ramiai pasėdėkite fotelyje.

Nežiūrėkite į laikrodį

Nusukite žadintuvą į sieną. Nervingas dairymasis į laikrodį, norint sužinoti, kiek liko laiko miegoti, sukelia papildomą nerimą ir stresą. Jei negalite užmigti, rekomenduojama atsikelti ir ką nors nuveikti, kol vėl pajausite mieguistumą.

Užrašykite nerimastingas mintis

Įkyrios mintys – vienos didžiausių miego priešų. Deja, atsigulus jos kaip tik „atbunda“. „Kas bus rytoj? Ar padariau viską, ką reikėjo?“ – klausiame savęs ir su kiekviena nauja mintimi prarandame norą miegoti. Kad taip nenutiktų, specialistai rekomenduoja prieš gulantis surašyti visas kylančias mintis popieriaus lape. Jų atsikračius, galima lengviau susikaupti miegui.

Susitvarkykite

Tvarkinga aplinka užtikrina miego kokybę. Tyrimai rodo, kad asmenys, kurie kasdien pasikloja lovas, kas savaitę pakeičia patalynę ir išvėdina kambarius, užmiega greičiau nei to nedarantys. Švara atpalaiduoja, todėl užmigti tokioje aplinkoje kur kas lengviau.

Gerkite vyšnių sultis

Vyšnių sultys gali atstoti migdomuosius. Bent jau taip teigia Ročesterio universiteto mokslininkai. Tiriamieji dvi savaites rytais ir vakarais gėrė vyšnių arba kitų vaisių sultis. Kaip parodė rezultatai, vyšnių sultis gėrę asmenys užmigdavo kur kas greičiau nei įprastai – šis gėrimas jiems padėjo sutaupyti apie 17 minučių vartymosi lovoje.

Stiklinė pieno taip pat gali padėti užmigti – joje esanti aminorūgštis L-triptofanas skatina serotonino ir melatonino – cheminių medžiagų, užtikrinančių miego kokybę – gamybą.

[Carlo_Gambino (Jucke)]

Rožinis gyvenimas arba Viskas bus gerai

straipsnis 2016.02.02

"Gyvenimas negali būti toks sunkus, kad jo nebūtų galima palengvinti savo požiūriu į jį..." Elen Anderson Glazgou

Tikriausiai kiekvienas iš mūsų nors kartą gyvenime iš kitų žmonių esame girdėję žodžius, panašius į šiuos: "nusiimk rožinius akinius, žiūrėk realiai į gyvenimą" arba "tu į gyvenimą žiūri pro rožinius akinius". Kažkaip jau priimta mūsų visuomenėje, kad suaugę žmonės turi į gyvenimą žiūrėti realiai, objektyviai, kažkur net skeptiškai. Jei suaugęs žmogus prisipažįsta turintis svajonių, tikintis, kad viskas bus gerai, kad žmonės aplink jį yra geri, kad pasaulis yra geras – gaunasi kažkoks "skraidimas padebesiais", o tai jau nerimta, nebrandu, vaikiška. Tokiu būdu suaugęs žmogus lekia per savo gyvenimą, skundžiasi įvairiais dalykais, keikia tai, kas nesiseka, neturėdamas nei laiko, nei įpročio sustoti, apsižvalgyti ir pasakyti sau: "Viskas bus gerai". Labai paprasti žodžiai, bet turintys ypatingą galią.

Visada yra išeitis
Dažnai situacijose mes reaguojame spontaniškai, t.y. mūsų jausminė reakcija į įvykį yra spontaniška. Todėl mes taip greitai įsižeidžiam, nuliūstame, supykstame ir pan. O ką jei tokiose situacijose pirmiau pajungti protą ir paveikti atsiradusius jausmus savo pozityviu mąstymu, geromis pozityviomis mintimis nuteikti save optimistiškai, kad viskas bus gerai? Ar tai savitaiga? Gal. Bet tik pradžiai, po to su laiku, pripratus, šie optimistiški žodžiai taps neatsiejama požiūrio į gyvenimo dalimi, asmeninės filosofijos dalimi, dėka kurių, žmogaus gyvenime atsiras daugiau pozityvumo. Ir tai nėra šiaip tušti išvedžiojimai, juk kognityvioji psichologija ir sako, kad nuotaika gali paklūsti protui, kad taip kaip mes jaučiamės, priklauso nuo to, kaip mes mąstome, kaip vertiname kažkokią situaciją. Taip mąstant bet kuri situacija, net ir labai sudėtinga, neatrodo beviltiška. Ir net jei iš situacijos nėra išeities, visada yra "kita išeitis" – pasirinkimas, kaip vertinti padėtį, kurioje atsidūrėme.

Lyginimas žlugdo
Mes dažnai pripratę lyginti save su kitais, ir tai nebūtų taip blogai, jei ne tas faktas, kad dažniausiai mes lyginas save su žmogumi, kuriam labiau pasisekė. Tas mano draugas gražesnis, anas protingesnis, kitas turtingesnis, dar kitas draugas laimingesnis už mane. O koks gi tada Aš jų fone? Ką gyvenimas davė man? Toks lyginamasis mąstymas ne duoda mums išsaugoti normalią savivertę bei gali sukelti depresiją. Šiuo atveju gali išgelbėti teisingas, teigiamas požiūris į save, savęs vertinimas remiantis savo pasiekimais, o ne pasiekimais kitų žmonių, tikėjimas savo unikalumu ir nepakartojimu.

Kiekviena nesėkmė – gyvenimo pamoka
Gyvenimo be nesėkmių nebūna. Tai žino ir pripažintų kiekvienas. Tai kodėl gi, atsitikus nesėkmei mūsų gyvenime, mes ne tik esame nusimynę ir pykstame, mums dar ir gėda? Gėda prieš kitus, gėda prieš save. Galvoje sukasi mintys apie tai, o ką gi dabar apie mane pagalvos kiti, kaip jie priims mane su mano nesėkme. Ir galima įsivaizduoti kaip krenta taip mąstančio žmogaus savivertė, kaip jis bijos vėl atsidurti panašioje situacijoje, kurioje jis patyrė nesėkmę. Bet kuri situacija turi ir teigiamas ir neigiamas puses. Ir tik nuo to, kaip žmogus mąsto ir vertina situaciją, priklauso, kuri pusė dominuos. Tas pats gyvenimo įvykis gali būti traktuojamas skirtingai. Pavyzdžiui, darbą praradusio žmogaus situacijua gali būti vertinama dvejopai – tai priklauso nuo asmens nusiteikimo bei mąstymo. Dėl šio praradimo žmogus gali jaustis sužlugdytas, manyti, kad nei jis, nei jo gyvenimas dabar neturi didelės prasmės ir pan. Kita vertus, jis gali manyti, kad seno darbo praradimas – tai galimybė susirasti naują darbą, pakeisti darbo pobūdį, išmokti ko nors naujo, susipažinti su naujais žmonėmis ir pan. Nuo to, kaip mes vertiname situaciją, priklauso tolesnieji mūsų veiksmai, atsakas į situaciją. Praradus darbą, galima save nuvertinti ir pulti į depresiją arba su naujomis jėgomis bei motyvacija pradėti ieškoti naujo darbo. Reikia išmokti sau pripažinti, kad gyvenimo patirtis susideda ir iš nesėkmingos patirties, jos dėka mes mokomės, jos dėka mes žinome savo galimybes, savo ribas, labiau pradedame suprasti savo norus. Nesėkmė taipogi padeda mums peržiūrėti savo vertybes, sudėlioti jas atsižvelgiant į gyvenimo pokyčius. Tai kodėl gi, vietoj to, kad esant nesėkmei pasiduoti nusivylimui, pasakyti: "Nieko baisaus, tai man bus pamoka"? Ir mums palengvės, ir ne dėl to, kad palengvėjo gyvenimas ar pagerėjo mums nemaloni situacija, bet dėl to, kad mes pradėjom kitaip matyti ir vertinti tai kas nepavyko, gauti sau nemažai naudos iš "nesėkmės" situacijos. Taip, kiekviena nesėkmė taps ne bausmė, o gyvenimo pamoka.

Pozityvumas per pozityvumą
Pozityviai mąstyti reikia mokytis, nes optimistu negimstama, o tampama. Vaikai, kuriuo tėvai nuolat palaiko, kurie dažnai girdi: "tu šaunuolis", "gerai darai", "tavęs laukia didelė ateitis" ir pan., išaugs didesni optimistai nei kiti, jų savivertė bus aukštesnė, jie tikės savo jėgomis. Jei to negavote vaikystėje, nenusiminkite. Pozityviai mąstyti galima išmokti bet kada ir bet kurio amžiaus. Tam reikia nuolat pabrėžti teigiamus situacijos aspektus, visur pastebėti pozityvumą. Šiuo atveju pozityvus situacijos vertinimas yra ne lengvabūdiškumas ar sunkumų nuvertinimas, tai – tikėjimas savimi ir savo jėgomis. Kiekvieną dieną galima pradėti nuo tokių žodžių: "esu sveikas", "esu laimingas" ir pan. Svarbiausia pozityvumas turi būti pozityvus. Tai nėra žodžių žaismas, nes pasakymai "Esu sveikas" ir "Nesu ligonis", nors ir reiškia tą patį, pagal pozityvumą skamba visiškai priešingai. Mąstymas ir teigimas sau, kad nesu ligonis, jau savaime turi kažką neigiamo, veikia mus žlugdomai, nes šioje frazėje yra žodis "ligonis". O žodis "sveikas" verčia mūsų mąstymą veikti mūsų naudai. Panašiai prieš egzaminą sakome: "aš išlaikysiu", o ne "negaliu neišlaikyti, nes viską moku". Svarbu save nuteikti, svarbu tikėti, o visa kita yra išmokimo ir laiko klausimas. Mokinkimės pozityviai vertinti save ir gyvenimą, juk pozityvus mąstymas didina mūsų pasitikėjimą savimi, žinojimą, kad "Aš nesu ne kuo blogesnis už kitus, įsitikinimą, kad gyvenimas manęs nenuskriaudė, kad likimas manęs nepalauš, tikėjimą, kad Dievas palaikys ir padės". Suteikime savo gyvenimui šiek tiek rožinės spalvos, ir tada tikrai Viskas bus gerai!

Ir keletas įdomių faktų:
1. Medikai nustatė, kad optimistai ir ekstravertai gyvena ilgiau, net jų imunitetas yra geresnis. Tai susiję su tuo, kad jų kraujyje yra didesnis kiekis imunoglobulino A, kuris įtakoja ne tik imuninę sistemą bet ir nuotaiką.
2. JAV mokslininkai iš Vinskonsino universiteto įrodė, kad kuo dažniau žmogus galvoja apie nemalonius dalykus, tuo didesnė rizika jam susirgti kokia nors liga. Mokslininkai, remiantis psichologinių testų rezultatais, eksperimentinę žmonių grupę padalino į dvi grupes: optimistų ir pesimistų grupes. Šio mokslinio tyrimo dalyviams buvo padaryta injekciją prieš gripo virusą. Mokslininkai siekė išsiaiškinti ar yra ryšys tarp žmogaus charakterio (optimistas ar pesimistas) ir injekcijos prieš gripo viruso rezultatų. Tyrimo metu šį ryšį pavyko įrodyti. Pasirodė, kad po pusmečio nuo injekcijos, "pesimistų" kraujyje buvo žymiai mažesnis kiekis antikūnių prieš gripo virusą, negu "optimistų" kraujyje.
3. Kai kuriose Didžiosios Britanijos mokyklose, kurios yra neturtingose miestų kvartaluose, įvedama nauja "laimės pamoka". Tikslas – paauglių tarpe sustabdyti depresijos susirgimo epidemiją, kovoti su jų žema savivertė ir antisocialiniu elgesiu. Mokiniai bus mokomi pozityvaus mąstymo, kaip pasitikėti savimi ir nebijoti nesėkmių.

 

[Carlo_Gambino (Jucke)]

Straipsnis 2016.02.09

 

Miegas – patikima apsauga nuo peršalimo ligų

 

Atėjus šaltesniam sezonui, neišvengiamai susiduriame su didesne virusinių peršalimo ligų tikimybe. Su gailesčiu stebime nosinaitėmis darbo stalą nuklojusį kolegą arba patys nevalingai šniurkščiojame bėgančią nosį. Tyrėjai nesnaudžia ir siūlo dar viena patikrintą būdą sumažinti riziką pasigauti nepageidaujamą peršalimo virusą. San Fransisko mokslininkai, padedami kolegų iš kitų universitetų, teigia, kad kokybiškas miegas net keturis kartus sumažina tikimybę susirgti. Anot tyrėjų, jeigu per naktį išmiegate daugiau nei septynias valandas, gali būti, kad peršalimo ligų išvengti pavyks sėkmingiau nei tiems, kurių miegas trunka šešias ir mažiau valandų. Atlikus tyrimus, kuriuose dalyvavo 164 savanoriai, paaiškėjo, kad būtent miegas yra pats svarbiausias veiksnys, apsaugantis mus nuo peršalimo virusų. Jis nustelbė tokius veiksnius kaip amžius, tautybė, išsilavinimas, finansinė padėtis. Net žalingi įpročiai neturėjo tokios didelės įtakos tikimybei susirgti. Šis tyrimas yra pirmas, patvirtinantis ryšį tarp miego trukmės ir susirgimo virusinėmis ligomis. Tačiau miego nauda mūsų organizmui įrodyta ir ankstesniais tyrimais. Jau seniai žinoma, kad prastas miegas didina lėtinių ligų atsiradimo tikimybę ir gali būti ankstyvos mirties priežastis. Automobilių avarijos, įvairios nelaimės ir gydytojų klaidos darbo metu taip pat siejamos su nepakankama miego trukme. Deja, mokslininkai apgailestauja, kad žmonės vis dar linkę aukoti miegą dėl darbų. Žinodami ypatingą miego svarbą organizmui, galėtume ne tik pagerinti savo gyvenimo kokybę, bet ir pranešti apie tai pavargusiam ir peršalimo ligų kamuojamam draugui.

Šį pranešimą redagavo Gambino: 09 vasario 2016 - 20:15

[Carlo_Gambino (Jucke)]

Straipnis 2016.02.14

 

Jausmai ir jų raiška

Jausmų neišvengsi. Visi jie - nuo džiūgavimo iki visiškos nevilties - egzistuoja ir vienokiu ar kitokiu būdu veikia mintis, elgesį, santykius su kitais.

Visi jausmai ir emocijos žmogui vienodai reikalingi ir reikšmingi. Jų negalima „sudėlioti į lentynėles“, kaip teisingų ir klaidingų, bjaurių ir gražių, tinkamų ir netinkamų. Visus kilusius jausmus reikia išjausti, juos išgyventi. Išgyventi džiaugsmą ar malonumą - vienas dalykas, tačiau ką daryti, kai jauti pavydą ar pyktį? Neretai nepriimtinų, nemalonių jausmų bandoma išvengti ar karštligiškai jų atsikratyti. Nenuostabu - neigiamus jausmus reikšti labai sudėtinga. Todėl dažniausiai einama pačiu paprasčiausiu keliu - jausmai tiesiog slopinami. Tuo momentu galbūt išvengiama konflikto, tačiau ilgainiui krenta nuotaika, atsiranda apatija, sustingimas, o vėliau, žiūrėk, išsivysto depresija ar kitos psichosomatinės ligos: galvos skausmai, įvairūs funkciniai skrandžio ar žarnyno, širdies sutrikimai.

Norint išmokti valdyti, tinkamai reikšti jausmus, pirmiausia juos reikia labai gerai pažinti. O tai tikrai nelengva užduotis, juo labiau kad nei vaikystėje, nei vėlesniame gyvenime niekas to nemokė. Atvirkščiai, tik skatindavo užgniaužti daugybę visuomenėje nepriimtinų jausmų: pyktį, priešiškumą, o kartais net betarpiškumą (nuoširdumą, švelnumą). Pavyzdžiui, žmonės, užaugę alkoholikų šeimoje, išmoksta aktyviai reikšti tokius jausmus, kaip pyktis, pagieža, nepasitenkinimas, agresija, bet slėpti nuoširdumą, gerumą, prieraišumą. Užaugusieji darniose šeimose linkę drąsiai rodyti aplinkiniams savo švelnumą, betarpiškumą, nuoširdumą, gerumą, o vengti reikšti tokius jausmus, kaip pyktis, agresija, priešiškumas...

Jausmų valdymo link

Pirmasis žingsnis suvokiant, kas su mumis vyksta, yra savo jausmų atpažinimas. Konsultuojant neretai tenka susidurti su atvejais, kai žmogus, paklaustas, ką jaučia vienoje ar kitoje situacijoje, pasimeta ir tesugeba pasakyti, jog jaučiasi gerai arba blogai. Toks įvardijimas jokiu būdu tiksliai neapibrėžia jausminės būsenos. Jausmų žodynas gali būti daug turtingesnis. Norint jį praplėsti, dažnai reikia grįžti prie pradžių pradžios - padėti atpažinti požymius, bylojančius apie vieno ar kito jausmo atsiradimą. Jų yra keletas:

1. Kūno signalai

Žmonėms dažnai tenka aiškinti, kad kūnas „kalba“, pranešdamas apie jausmus. Pavyzdžiui, įsitempę raumenys gali rodyti pyktį, baimę, siaubą, byrančios ašaros - sielvartą, gėdą, bejėgiškumą, virpančios rankos - susijaudinimą, įtampą, dantų griežimas - agresiją... Tiesa, vien kūno signalais jausmų aiškintis neišeina - juk išraudimas gali reikšti ir susidrovėjimą, ir pyktį, ašaros - ir liūdesį, ir džiaugsmą, o kojas pakerta ir iš begalinės laimės, ir iš baimės.

2. Įvykių kontekstas

Išgyvenimus sukelia tam tikros situacijos ar įvykių kontekstas. Tarkime, jei šeimoje kažkas numirė, žmonės jaučia sielvartą, kančią, neviltį. Jei kas nors mus žemina, normalu ir natūralu jausti pyktį, nepasitenkinimą, dvasinį skausmą...

3. Mintys

Save padeda suprasti ir mintys! Pavyzdžiui, jei aptinkate save galvojant apie draugą: „Ach tu, bjaurybe“, tai, greičiausiai, pykstate ant jo. Jei dar priduriate: „Na, aš tau parodysiu“, tikriausiai norite atkeršyti....

Antrasis žingsnis, siekiant savo išgyvenimus suvokti aiškiau, - išmokti juos įvardyti žodžiais: „aš piktas“, „aš liūdnas“, „aš išsigandęs“, „mane tai liūdina“, „aš jaučiuosi pažeminta“. Tai - ne kaltinimas, o tik konstatavimas pašnekovui, kokį poveikį turi jo elgesys ar žodžiai. Tikslus jausmų įvardijimas padeda geriau suprasti vienam kitą.

Jausmų nepasirinksi. Jie aplanko lyg nekviesti svečiai - belieka juos priimti. Savaime jausmai nėra nei blogi, nei geri. Blogai ar gerai gali būti tik tai, kaip jie išreiškiami, tai reiškia - kokie veiksmai tam pasirenkami.

Pasakyta - padaryta

Literatūroje nurodoma keletas jausmų raiškos būdų, kuriuos jūs turbūt nesunkiai atpažįstate ir kasdieniame gyvenime:

Jausmai užgniaužiami (slopinami). Jei slopinami neigiami jausmai, ilgainiui atsiranda apmaudas, kaupiasi vidinė įtampa, neigiamas nusiteikimas kito žmogaus atžvilgiu. Tramdomi jausmai kaupiasi, kumuliuojasi ir anksčiau ar vėliau išsiveržia emocinėmis neadekvačiomis audromis, psichinėmis ar psichosomatinėmis ligomis.

Jausmai išliejami spontaniškai. Pavyzdžiui: „žioplys“, „dink man iš akių“, „tu gadini man nervus“ arba „kaip džiaugiuosi“, „kokia maloni staigmena“. Kai spontaniškai išliejami neigiami jausmai, gali sugesti tarpusavio santykiai, nes kitas žmogus įsižeidžia ir dažniausiai atsako tuo pačiu.

Taikus savo jausmų išreiškimas, vartojant vadinamuosius „aš“ teiginius. Sakykite „aš pykstu“, ne „tu mane nervini“; „aš sutrikęs“ vietoje „tu kalbi nesąmones“; „man skaudu tai matyti“, o ne „tu taip elgiesi tyčia“. „Aš“ teiginiai nekaltina kito žmogaus, jais tik išreiškiate, kokį jausmą jums sukėlė tai, ką jis padarė ar pasakė. Šis būdas efektyvus tuo, kad niekas neįskaudinamas, vystosi tarpusavio supratimas, gerėja tarpusavio santykiai. Galiausiai gali būti pasiektas bendras tikslas - susikalbėjimas, o jo rezultatas tas, kad keičiasi abiejų dalyvių elgesys.

Natūraliai kyla klausimas: kuris jausmų raiškos būdas geriausias? Ne paslaptis, kad labiau esame įvaldę pirmąjį ir antrąjį. Tiesa, yra situacijų, kurioms išspręsti geriausiai tinka agresyvus reagavimas (pavyzdžiui, kai mus netikėtai kas nors užpuola ar be pagrindo įžeidinėja). Užpuolikui gi nesakysi: „Atsiprašau, bet aš pykstu dėl jūsų įžūlaus elgesio.“ Taip pat tam tikromis aplinkybėmis geriausia (bent laikinai) užslopinti besiveržiančias savo emocijas. Tačiau yra ir tokių situacijų, kuriose veiksmingiau būtų išbandyti trečiąjį, dažnai užmirštamą jausmų raiškos būdą. Kai nėra pavojaus saugumui ir savigarbai, „aš“ teiginiai padeda išvengti konfliktų ir išspręsti jau esamus neaiškumus.

Tačiau griežtai teigti: tas būdas teisingas, o šis - ne, negalima. Rekomenduoju įvaldyti įvairius savo jausmų reiškimo būdus ir atitinkamai reaguoti pagal konkrečią situaciją. Reiškiant savo jausmus svarbu būti lanksčiam. Problemos prasideda, kai skirtingose situacijose naudojamasi vienu ir tuo pačiu būdu, pavyzdžiui, jausmai nuolat slopinami arba reaguojama tik agresyviai. Šeima dažniausiai yra ta vieta, kurioje galima eksperimentuoti ir mokytis taikiai reikšti savo jausmus, kad formuotųsi tarpusavio supratimas bei pagarba.

Psichinei sveikatai didelę reikšmę turi ne teigiamų jausmų persvara, o emocinių išgyvenimų pusiausvyra. Kiekvieno gyvenime neišvengiamai pasitaiko nesėkmių, skriaudų, nesusipratimų ar klaidų, kurie suteikia nemalonių išgyvenimų. Todėl labai svarbu mokytis tinkamai priimti ir išgyventi šias situacijas, nebijoti išreikšti savo jausmų, kad jų poveikis nebūtų pražūtingas tiek psichinei, tiek fizinei sveikatai.

Jausk ką jauti

• Leiskite egzistuoti visiems savo jausmams. Atminkite, kad nėra nei gerų, nei blogų jausmų. Visi jie būtini tam tikrose gyvenimo situacijose.
• Mokykitės atpažinti ir įvardyti savo jausmus.
• Nebijokite pripažinti turį pačių nepatraukliausių jausmų. Atminkite, kad tokią teisę turi ir kiti žmonės (taip pat ir jūsų vaikai).
• Reikškite savo emocinius išgyvenimus „aš“ teiginiais, o ne „tu" teiginiais.
• Neslopinkite nemalonių jausmų. Išreikškite juos vienaip ar kitaip. Jei negalite apie tai pasakyti kitam žmogui, pasirinkite kitą, jums priimtiną būdą, kaip išlieti emocijas: kumščiuokite pagalvę ar čiužinį (aišku, jei toks noras yra), šaukite tuščiame kambaryje, energingai mankštinkitės, eikite pasivaikščioti, pieškite ar rašykite tai, ką jaučiate. Gali padėti ir „pokalbis“ su tuščia kėde, kai įsivaizduojamam žmogui išsakote viską ką galvojate ir jaučiate.
• Nevenkite rodyti savo jausmų, padėkite ir vaikams išreikšti jų išgyvenimus.
• Labai įdėmiai ir pagarbiai klausykite, ką jums sako artimieji, vaikai.
• Neskubėkite guosti savo artimųjų, ypač vaikų: „nesijaudink“, „neliūdėk“, „nenusimink, geriau pagalvok ką nors malonaus“. Tai tarsi byloja: nejausk to, ką jauti. Bendraudami su savo vaikais klausydamiesi tik priimkite vaiko reiškiamus jausmus, bet nebarkite jo, nemoralizuokite ir nemokykite. Tai nereiškia, kad jūs pritariate tam, ką vaikai daro ir sako. Tai rodo, kad jūs suprantate jų išgyvenimus.

EMOCIJŲ PALETĖ

Yra septynios pagrindinės emocijos, lydinčios mus nuo pat gimimo. Jas ne visada lengva atpažinti, tačiau labai sunku paslėpti. Kam jos reikalingos?

BAIMĖ praneša apie realų arba įsivaizduojamą pavojų, sumobilizuoja veiksmui arba, atvirkščiai, sustingdo, kol svarstom, kaip geriau pasielgti.

PYKTIS kyla tada, kai manome, kad mus priima nerimtai arba užtveria kelią iki siekiamo tikslo. Pykčio sukelta energija gali būti naudinga - ji suteikia jėgos, drąsos ir pasitikėjimo savimi.

SIELVARTAS padeda nugrimzti savyje, kad išgyventum netektį (artimo žmogaus ar kokių nors savo savybių). Galiausiai ši emocija padeda susigrąžinti gyvybingumą.

DŽIAUGSMAS skatina laimės hormonų gamybą. Tada jaučiamės pasitikintys, reikšmingi, laisvi, mylimi ir mylintys.

NUOSTABA - tai reakcija į tai, kas nežinoma, nepažįstama. Įvertindami galimą pavojų, mes sustingstam tam, kad vėliau pratęstume tyrinėjimus arba bėgtume šalin.

PASIBJAURĖJIMAS apsaugo nuo dalykų, kurie gali būti pavojingi psichinei arba fizinei sveikatai.

SUSIDOMĖJIMAS svarbus intelekto vystymuisi. Jis skatina norą sužinoti naujoves ir suprasti vis sudėtingesnius dalykus.

[Carlo_Gambino (Jucke)]

Sveiki draugai ,ar jums paitinka sie straipsniai psichologiniai bei asmeninio tobulejimo ?

[Samurai]

Kelk daugiau straipsniu įdomu paskaikyt

[Carlo_Gambino (Jucke)]

Kelk daugiau straipsniu įdomu paskaikyt

Ačiū,kad į tai atsižvelgi bus papildyta daugiau straipsnių

[Carlo_Gambino (Jucke)]

Straipsnis 2016.02.18 10 įdomių psichologinių faktų, kurių nežinojote apie save ir kitus Mūsų psichika – sudėtingas ir gilus reiškinys. Kartais stebitės, kodėl pasielgėte sau nebūdingai? Nesate tikri, ar tikrai save pažįstate? Štai 10 faktų, padėsiančių gyventi laimingiau ir kitu kampu pažvelgti į mus supančią aplinką.

• Jeigu kitiems žmonėms nuolat pasakojate apie savo tikslus, mažai tikėtina, kad juos pasieksite

Specialistai tokią situaciją tiria jau nuo 1930-ųjų, kuri, pasirodo iš tikrųjų pasiteisina. Tačiau jokių stebuklų ar magijos čia nėra. Paprasčiausiai pasakodami kitiems apie savo planus, jūs pamaloninate savo ego, todėl mažiau skiriate jėgų ir laiko tam, ko iš tikrųjų trokštate. Patarimas: mažiau kalbėkite, o daugiau darykite. Taip pat tie, kurie negali atstoti su klausimais, norėdami sužinoti jūsų planus, turėtų pamąstyti, kad tiesiog išmuša jus iš kelio.

• Protingi žmonės savęs neįvertina, o tamsuoliai – pervertina

Kone aksioma. Greičiausiai ir savo gyvenime sutikote tokių žmonių – viršininkų, kurie mano užvaldysiantys pasaulį, žemindami kitus, kolegų, kurie daugiau giriasi nei daro... Esmė ta, kad kuo žmogus platesnio mąstymo ir pažiūrų, tuo daugiau galimybių mato ir suvokia. Taip pat supranta ir tai, kad gali būti neteisus. Pasitikėjimas savo intelektu priklauso ir keičiasi nuo situacijos, todėl užriesti nosies tikrai nereikia, kad vėliau netektų žemai kristi.

• Lengviau mąstote ir priimate sprendimus kita kalba

Tyrimas, kurį atliko Čikagos universitetas, atskleidė įdomų faktą. Korėjiečiai studentai mąstė kur kas racionaliau ir be išankstinės nuomonės tuomet, kai visą informaciją iš pradžių mintyse versdavo į anglų kalbą. Manoma, kad tai susiję su tuo, jog šiuo atveju ilgiau galvojama, susitelkiama į kiekvieną žodį, todėl informacija pašnekovą pasiekia visiškai išgryninta.

• Kai ką nors prisimenate, iš tikrųjų prisimenate ne patį įvykį, o tai, apie ką galvojote paskutinį kartą prisimindami

Mūsų prisiminimai su laiku išsitrina ir tai tolygu žaisti „sugedusį telefoną“ su savimi. Detalės tampa neryškios, susipainiojusios, ir prisiminimai lieka lyg padengti laiko dulkėmis.

Taip pat skaitykite: 7 ženklai, atskleidžiantys pasyvią agresiją

• Muzika gali pakeisti jūsų požiūrį į pasaulį

Groningeno universitete atliktas tyrimas atskleidžia, kad muzika turi didžiulę įtaką tam, kaip mes suvokiame pasaulį. Pavyzdžiui, atkreipkite dėmesį į filmų garso takelius ir pabandykite išjungti garsą ar pakeisti tam tikrų scenų melodijas. Pamatysite, kaip greitai mūsų požiūris į tą pačią situaciją pasikeis vien dėl kitokios muzikos.

• Jūsų mylimiausios dainos yra susijusios su emocionaliausiais gyvenimo momentais

Taip pat, kaip muzika veikia realybės suvokimą, taip pat ir tam tikra melodija mus gali nunešti į kitą laikmetį ar prisiminimus, tarkime, kada ją pirmą kartą išgirdote. Tiesa, kuo dažniau klausysite tam tikros dainos ir dar skirtingose situacijose, tuo asociacijos bus silpnesnės.

• Už pinigus galima nupirkti laimę

Laimę kiekvienas suprantame savaip. Tačiau žmonės, kurie turi finansinių nesklandumų, kur kas dažniau išgyvena stresą. Tikinama, kad tuomet, kai žmogaus pajamos pasiekia pakankamą lygį, kai jis gali išmaitinti savo šeimą ar turėti savo namus, laimės suvokimas nebesikeičia, t. y. nekyla nei aukštyn, nei žemyn. 

• Įspūdžiai, o ne pirkiniai mus paverčia laimingais

Vis daugiau tyrimų atskleidžia, kad materialūs dalykai nebūtinai atneša pasitenkinimo jausmą. Iš tikrųjų taupymas kelionių, pramogų, laisvalaikio sąskaita tam, kad nusipirktumėte didesnį televizorių, gali net labai pakenkti jūsų laimei. Ekspertai tikina, kad žmonės bus kur kas laimingesni, jeigu savo uždirbtas lėšas išleis įspūdžiams. Taip pat teigiama, jog laimė atkeliauja ir tada, kai savo artimiesiems negailime pinigų. 

• Maldos ir meditacija padeda išvengti streso

Medituoti ar melstis galite net tada, kai tuo netikite. Tiesiog buvimas su savimi tyloje ir ramybėje mums leidžia atsipalaiduoti, sudėlioti mintis, išsigryninti. Net jei neturite tam laiko, kaip dažnas mėgsta tvirtinti, bent penkias minutes vienumoje giliai kvėpuoti ir apie nieką negalvoti, tikrai galite atrasti.

• Jūs galite įtikinti savo smegenis, kad gerai išsimiegojote

Kolorado koledžo tyrime viena grupė dalyvavusiųjų, kurie buvo įtikinti, kad praleido ilgiau laiko miegodami ir gerai pailsėjo, gebėjo geriau įvykdyti tam tikras užduotis nei tie, kuriems buvo pasakyta priešingai, t. y., kad jie miegojo mažiau.

Pabandykite giliai įkvėpti ir iškvėpti bei susitelkti ties mintimis, kaip jūs gerai miegojote praėjusią naktį. Sugebėję save įtikinti, pamatysite, jog jūsų kūną užlieja energija. Tačiau bet kuriuo atveju, miegas yra svarbiausias dalykas, tad savęs apgaudinėti nederėtų.

 

 

Psichologinių scenarijų tipai – koks esi tu? Laimėtojas ar pralaimėtojas?

Nors pasaulyje vis labiau skatinama nuomonė apie kiekvieno individo unikalumą, svarbu yra nepamiršti, kad daugelį mūsų sieja tam tikros, panašios elgesio normos bei principai. Taip yra dėl daugelio priežasčių, tokių kaip tradicijos, auklėjimas, stereotipai. Tačiau vis dėl to dabartinėje visuomenėje, žvelgdami į kiekvieną žmogų jame galime pastebėti ir tam tikrus bendrinius vaidmenis, kuriuos socialiniame gyvenime jis atlieka.

Remiantis psichoanalizės tyrimais, žmoguje galima išskirti požymius, priskiriančius jį tam tikram psichologiam scenarijui. Šie scenarijai nusako asmens požiūrį į gyvenimo vertybės, tikslų siekimą, pilnaverčio gyvenimo ieškojimą ir suvokimą. Dar daugiau priklausymas tam tikram scenarijui tampa tarsi tavęs paties reprezentacija visuomenėje, o ilgiainiui ir nekintančiu gyvenimo būdu. Yra išskiriami šie, pagrindiniai tipai: laimėtojo, pralaimėtojo ir nelaimėtojo.

 

 

Taigi, visų pirma, aptarkime šiuos tipus plačiau:

Laimėtojo tipas – brėžia savo tikslus ir visada stengiasi jų pasiekti, nemato kliūčių. Iš šono atrodo, kad jie tą pasiekė lengvai ir jiems tiesiog sekasi. Bet šitie žmones nebijo sunkaus darbo, pasiekdami viską savo jėgomis.

Pralaimėtojo tipas – kaltina kitus dėl savo nesėkmių, retai bando naujus dalykus, nemato daug galimybių gyvenime. Jie iš anksto nusistatė pralaimėti, netgi nepabandę. Abejoja turintis tiek įgūdžių, kad sėkmingai pasiektų tikslą.

Nelaimėtojo tipas – tokie žmones bijo rizikuoti, nes bijo viską sugadinti, dėl to retai tampa laimėtojais. Atsakomybė yra didžiausia baimė tokio tipo žmonėms. Jie lengviau bus aplinkybių aukomis, nuo jų gi niekas nepriklauso. Dažniausiai jie būna labai pasyvus, gyvena principu “kad tik nieko blogo neatsitiktu”, nors ir nepatenkinti vargu ar kažką keis savo gyvenime.

Galima pastebėti, kad šie vaidmenys yra visiškos priešingybės. Būtent todėl, iš vieno pereiti į kitą, nėra jau tokia lengva užduotis, tai tas pats, kas visiškai iš naujo mokytis skaityti ar rašyti, nes kitoks gyvenimo principas dar nebuvo pažinus. Tačiau viskas yra įmanoma ir jei savyje matai ne lyderio bruožus, tai dar visai nereiškia, kad niekada ir negalėsi juo tapti.

Jei jūs dažnai vartojate tokius žodžius ar frazes:

,,Jeigu aš būčiau…”, ,,Manęs niekas nemyli…”, ,,Ką žmonės pasakys…”, ,,Matot, kaip aš stengiausi…”, ,,Pažiūrėk, ką per tave padariau…”, ,,Jeigu ne tu, tai aš galėčiau…”, ,,Pabandykite….Taip, bet…”.

Tuomet jūs priklausote aukos vaidmeniui ir dėl savo nesėkmių esate linkęs, kaltinti kitus, siekti gailesčio ir pateisinti savo klaidas. Toks vaidmuo atstumia jus nuo siekimo daugiau galimybės ir veda prie visiškos savigriovos, kuri randa net menkiausią būdą ne susiimti, o nusikratyti atsakomybės.

Pradėjus vis dažniau suprasti, kad naudojatės tokiomis frazėmis, derėtų suklusti ir paklausti savęs ar tai tiesiog eilinė tinginystė ar motyvacijos stoka, nes tiek viena, tiek kita yra laikina ir išsprendžiama.

Kitas psichologinių scenarijų vaidmuo – pozicinis. Jis remiasi tuo, kaip vertinate pats save ir aplinką, kuri jus supa. Daug žmonių nesusimąsto dėl savo pozicijos gyvenime. Jų elgesį valdo vaikystėje įdiegtos elgesio normos, stereotipai. Supratę, kokios pozicijos laikomės galime ryžtis ją pakeisti į kardinalų, kuris nurodytų visai kitą santykį su savimi ir aplinka.

Psichologinės pozicijos gyvenime:

• • • Aš geras ir tu geras – tai viena teisingiausių pozicijų, kai tiek visuomenę, tiek save laikome panašiame lygmenyje, neišskirdami vienai ar kitai pusei daugiau prioritetų. Tai tarsi lygybės principas, kuriuo paremtos visos gyvenimo galimybės ir šansai.

MOTO: “Kiekvienas gali pasiekti vienodai, nepriklausomai nuo to, kas jis yra ir, kiek turi”

 

• • • Aš geras, o tu blogas  – ši pozicija demonstruoja stipriąją ego pozicija, kuri dominuoja. Tokia pozicija yra valdinga padeda jaustis užtikrinčiau prieš kitus to paties tikslo siekiančius žmones. Neretai tokia pozicija, tampa savo jėgų pervertinimu, todėl visuomenėje tokie žmonės laikomi arogantiškais ir pasikėlusiais.

MOTO: “Aplink vieni kvailiai”

 

• • • Aš blogas, o tu geras – tai visiška priešingybė prieš tai buvusiai pozicijai. Ji kalba apie savo jėgų nuvertinimą net jei tai, kaip gyvenime elgiesi duoda neblogų rezultatų. Ši pozicija tinka tokiems žmonėms, kurie nuolat nepasitenkina savo darbo vaisiais, trokšta geresnio ir geresnio rezultato, o jo nepasiekdami kenčia, nes suvokia, jog visada bus geresnių už juos.

MOTO: “Kodėl aš toks nevykęs, o jiems taip sekasi?”

 

• • • Aš blogas ir tu blogas –  tai nihilistinis požiūris į gyvenimą ir siekius, kuris iš esmės artimas tuščiam egzistavimui. Matymas tik blogų dalykų, kuria beprasmį gyvenimo modelį, kuris iš esmės nesuteikia jokių esminių gyvenimo spalvų ir akcentų. Taigi – tai iš esmės viso pasaulio nuvertinimas, jo dalimi laikant ir save patį. Suvokimas, kad gyvenime viskas laikina ir absurdiška, todėl bet ko siekimas bevertis.

MOTO: “Koks tikslas?”

 

Pabaigai norėčiau pasakyti, kad verta gyventi sąmoningą gyvenimą, rinktis teisingą vaidmenį ir poziciją, o gal netgi leisti sau netilpti jokiuose psichoanalitikų kuriamuose rėmuose. Matyti ateities viziją, susipažinti su savo prioritetais ir vertybėmis, formuluoti tikslus ir juos įgyvendinti, turėti planų ir nuolat keistis į gerąją puse.

Šį pranešimą redagavo Gambino: 17 vasario 2016 - 09:36

[Carlo_Gambino (Jucke)]

Straipsnis 2016.02.18 Silpno žmogaus pavidalai

Skaityti, domėtis, reflektuoti ir paskui rašyti apie silpnąsias žmogaus puses yra sunku. Patyriau tai besiruošdamas rašyti. Skaitydamas apie baimę, nerimą, gėdą, kančią, skyrybas, alkoholį ir kitus dalykus norom nenorom susiduri su savo silpnybėmis, pamatai, ko galbūt nelabai norėjai pamatyti. Patenki į tamsiausius savo užkaborius ir esi priverstas nors truputį „apsikuopti". Visgi, pasirengimas nenuėjo veltui ir straipsnį pavyko parašyti. Žemiau aprašiau tris silpno žmogaus pavidalus, kuriuos šio pasirengimo metu atradau. Linkiu, kad jie padėtų gyvenime mums tapti stipresniems.

Siaura komforto zona

Pradėsiu nuo komforto zonos. Pirmą kartą su šiuo terminu susidūriau pratybų metu, kai turėjome 15 metrų aukštyje pereiti nuo vieno medžio į kitą virvėmis. Pratybų vadovas paprastai paaiškino, kad žmogus visada egzistuoja vienoje iš trijų zonų: komforto, pasikeitimų ir panikos. Idealiausia, jei žmogus nuolat būtų pasikeitimų zonoje. Būtent tada jis yra atviras pokyčiams, gali augti kaip asmenybė, keistis. (Čia turėjome suprasti, kad buvimas 15 metrų aukštyje mums padės patekti į pasikeitimų zoną, ir tikėtis, kad ne į panikos). Komforto zona užmigdo mus savo rutiniškumu - pirmadienis dažnai nieko iš esmės nesiskiria nuo antradienio, antradienis nuo trečiadienio... O panikos zona paralyžiuoja mūsų gyvenimą ir dažnai joje išvis negalime tikslingai veikti. Antras rimtesnis susidūrimas su komforto zonos sąvoka buvo tada, kai klausiau sėkmės mokytojo Anthony Robbinso garso įrašo. Išgirdau puikų komforto zonos vaizdinį: tereikia įsivaizduoti apskritimą ir save, stovintį jo viduryje (žr. paveikslėlį). Vidinis apskritimo laukas yra mano komforto zona: visos problemos, su kuriomis susiduriu tame lauke, yra įveikiamos ir nereikalauja pernelyg daug pastangų. Tikrasis iššūkis manęs laukia susidūrus su kažkokia problema, kuri yra už komforto zonos ribų. Pavyzdžiui, aš noriu pradėti draugauti su mergina, tačiau niekad nesu užkalbinęs nepažįstamos merginos ir labai bijau tai padaryti.

Tai, kaip asmuo įveikia gyvenimo sunkumus, daug apie jį pasako. Vienas nusispjaus ir toliau gyvens kaip gyvenęs, o kitas sukaups visą ryžtą ir užkalbins merginą. Beje, teko skaityti, kad būtent taip savo būsimą žmoną sutiko psichologas Albertas Ellis. Būdamas labai drovus, jis sukaupė visas savo jėgas ir Bronkso botanikos sode per vieną mėnesį pakalbėjo su 100 nepažįstamų merginų. Viena iš jų paskui tapo jo žmona. Visą šį pasakojimą apie komforto zonas galiu apibendrinti akcentuodamas kelis dalykus. Pirma, dvasiškai augame nuolat priimdami gyvenimo iššūkius ir įveikdami sunkumus, nes būtent tada plečiasi mūsų komforto zona. Antra, didėjant komforto zonai, auga ir mūsų galimybės, žmogiškasis potencialas, pasitikėjimas savimi, savigarba. Galiausiai, komforto zonos ribas labai gerai parodo baimės ir nerimo jausmai. Greičiausiai, daug tiesos yra posakyje: ko labiausiai bijai, tą ir reikėtų tau daryti, nes jei nuolat imsies įprastos veiklos, apims nuobodulys ir įsivyraus rutina. Taigi, pirmas silpno žmogaus pavidalas yra siaura komforto zona, kuri nenoriai ir vangiai plečiama.

Disciplinos stoka

Antrasis pavidalas, apie kurį norėsiu plačiau pasamprotauti, yra disciplinos stoka. Esu susidūręs su labai geru posakiu: bet kokį darbą galima padaryti, bet ne dabar. Labai puikus išsisukimas iš padėties. Pažadu, kad padarysiu darbą, ir nustumiu jį neribotam laikui į ateitį. Kitas pavyzdys, tinkantis kalbant šia tema: žinau, kad rūkyti yra negerai, tačiau dar truputį parūkysiu ir jau paskui mesiu. Tas „paskui" taip pat labai neapibrėžtas, dažniausiai aišku tik tiek, kad „paskui" reiškia „tikrai ne šiandien". Šie pavyzdžiai suponuoja daug žmogaus silpnumo apraiškų:

• galiu teigti, kad negalintis mesti rūkyti čia ir dabar mėgsta atidėlioti svarbius darbus,
• taip pat toks žmogus gali nesiimti rimtų veiksmų, nes jis paprasčiausiai nenori mesti rūkyti; taip sako tik norėdamas gerai atrodyti iš šalies, o iš tikrųjų neturi vidinės motyvacijos įgyvendinti savo sumanymui,
• šis cigarečių mėgėjas gali pasižymėti ir tokia savybe, kaip neapgalvotas pažadų dalinimas į kairę ir į dešinę; jį netgi draugiškai pašieptume pavadindami „pažaduku".

Visas šias tris silpnybes norėtųsi sujungti ir pavadinti terminu „disciplinos stoka". Jeigu jau prabilai žmonėms apie savo ketinimą mesti rūkyti (ar ką kita daryti), tai turėtum būti tvirtai apsisprendęs tą padaryti (pažadas), degti milžinišku noru trūks plyš tai įgyvendinti (vidinė motyvacija) ir pulti tai daryti nedelsiant (neatidėliojimas). Norisi dar keliais sakiniais papildyti šią mintį. Kauno jaunuoliai tiems, kurie mėgsta pažadėti, bet nevykdo savo pažadų, sako maždaug taip: „A girdi, atsakyk už „bazarą"!" Galbūt šis pasakymas nėra vien kauniečių subkultūros fenomenas, tačiau aš jį pirmą kartą išgirdau Kaune. Galime tik pasidžiaugti, kad ir jaunimas (bent jau pasąmoningai) eina teisinga linkme ir užsiima kolegų disciplinuotumo gerinimu. Šiai minčiai apie discipliną užbaigti dar keli sakiniai. Jei žmogus kažko nori, tačiau vis nesugeba to įgyvendinti, tai dažniausiai jis per mažai nori... Gan keistoka mintis, tačiau esu linkęs jai pritarti. Jei tu imiesi darbo nusiteikęs „kalnus nuversti", tai tikrai padarysi daugiau negu tavo kolega, kurio nusiteikimas yra „pažiūrėsim, kaip čia seksis". Tad, jei norite mesti rūkyti ir jums neišeina, gali būti, kad per mažai to norite. Ar tikrai nesugebėtumėte mesti rūkyti, jei pažadėčiau jums po mėnesio nerūkymo 10 000 Lt premiją? O jei 100 000 Lt? Be to, teko daug kur skaityti, kad suformuoti įprotį užtrunka tris savaites. Tai lyg kritinis periodas, kurį ištvėrus, turėtų susiformuoti įprotis nerūkyti.

Savęs negerbimas

Besirengdamas rašyti šį straipsnį, perskaičiau gydytojo psichoterapeuto Aleksandro Alekseičiko seną, tačiau nepasenusią knygą „Žmogaus silpnybių psichologija" (Vilnius, 1980). 55-ajame šios knygos puslapyje autorius kalba apie savigarbos stoką arba jos neturėjimą. Tai būtų trečiasis silpno žmogaus pavidalas. Knygoje išsakyti žodžiai taip stipriai mane paveikė, jog supratau, kad įtaigiai perpasakoti nesugebėsiu, dėl to cituoju: „Savigarba - tai asmenybės visumos jausmas. Ji įkvepia žmogui pasitikėjimo, tvirtumo visuose veiksmuose, drąsos, gerina jo orientaciją, ugdo savo vertės jausmą. Ji skatina imtis uždavinių, atitinkančių galimybes, neeikvoti jėgų smulkmenoms." Ir toliau: „Savigarba leidžia pajusti savo asmenybės gilumą. Bemaž kiekviename žmoguje slypi didžiulės potencinės jėgos bei galimybės. Mūsų gyvenimas nuolatos suteikia kiekvienam progų sąmoningai ar nesąmoningai padaryti labai daug gera. <...> Ar ne stebuklus padaro žmogus kryptinga ilgalaike veikla, panaudodamas savo potencines galimybes?" Stokojantiems savigarbos A. Alekseičikas siūlo nuodugniau pažinti save, žinoti savo teigiamus bruožus, galimybes bei kartais sau pačiam visa tai priminti.

Taigi straipsnyje aptariau tris silpno žmogaus pavidalus: siaurą komforto zoną, disciplinos bei savigarbos stoką. Be abejo, žmoniškųjų silpnybių yra daug daugiau, tačiau aukščiau aprašytos šiuo metu man pasirodė aktualiausios ir vertos dėmesio. Tiems, kurie domitės šia tema, tikrai rekomenduoju A. Alekseičiko knygą.

Kvietimas tylos valandėlės

 

 

Ji yra maistas mūsų fiziniam ir dvasiniam kūnui. Ir kainuoja tiek nedaug - tik truputį noro, pastangų ir laiko. Tačiau nepelnytai virsta prabanga, kurią sau leidžia tik nedaugelis. Gal pabandykime? Valandėlei išjunkite visus įmanomus garsus ir patogiai įsitaisę su puodeliu arbatos leiskitės į tylos tyrinėjimus.

Laima buvo stipri, guvi jauna moteris - darbu, mokslu, žmonėmis užpildytos jos dienos buvo svarbios, intensyvios, kartais varginančios, bet daugiau prasmingos nei sunkios. Ji beveik žinojo, kur link keliauja, o suklupusi žinojo, kaip eiti toliau. Dienos šviesoje Laima paslėpdavo savo vienatvę, kurią naktį primindavo tik sapnai. Rytui išaušus regėti simboliai greitai užleisdavo vietą įprastiems dienų planams, truputį išvargintoms senoms mintims ir kartais, laimei, naujoms patirtims.

Viena iš tokių buvo tylėjimo patyrimo grupė. Mintis apie galimybę nekalbėti kelias dienas žavėjo naujumu ir rimtimi. Kartu šiek tiek baugino panašumu į naktines sapnų pavidalo bausmes. Visgi smalsi drąsa atvedė pažinti tylą. Ir ne tik ją...

Siūlome Jums tylos patyrimo seansą.

Pradėkite šį straipsnį suteikdami sau progą ne tik perskaityti apie tylos praktikas, bet ir patirkite buvimo tyloje malonumą 60 minučių

nuo skaitymo pradžios.

Kas yra patyriminis mokymasis?

Patyriminis mokymasis turbūt yra viena iš seniausių mokymosi formų. Paprastai sakant, tai - mokymasis bedarant (angl. - „learning by doing“), suteikiantis galimybę patirti mokymosi turinį. Vakarų kultūroje mokymasis iš patyrimo, kaip mokslo objektas, atsirado socialinių mokslų tyrėjų akiratyje. 1984 metais amerikietis edukologas Deividas Kolbas sujungė kelių psichologijos, filosofijos ir edukologijos mokslininkų teorijas ir sukūrė savąją, kurioje teigiama, kad naujos žinios kuriamos keičiant savo patirtį. Jis pasiūlė holistinį, integracinį požiūrį į mokymąsi, kuris sujungia patyrimą, supratimą, pažinimą ir elgesį. Toks mokymosi procesas yra ciklinis, sudarytas iš konkretaus patyrimo, jo aptarimo ir įvertinimo, išvadų bei jų taikymo kasdieniniame gyvenime. Pabrėžiamas visų modelio sudedamųjų dalių būtinumas, nes pavieniui jos gali tapti bevertės. Tai reiškia, kad nedarant išvadų sunkiau pritaikyti praktines žinias, o neaptartas potyris gali tapti tik smagiai praleistu laiku, taigi mažiau galimybių asmenybei vystytis.

Toks mokymasis traktuojamas kaip aktyvus žinių ir prasmės konstravimo procesas, kurio metu tyrinėjamas patyrimas. Žmonės yra „veikiami“ fiziškai, aktyvinamos emocijos ir mąstymas, tad kelios viena kitą papildančios jėgos sustiprina mokymų poveikį. Patyriminiai mokymai turi nuotykio, nenuspėjamumo ir gerų emocijų atspalvio, todėl informacija įsisavinama lengviau.

Sunku pamiršti atvejį, kai kolega, dirbantis vadybos specialistu, grįžo iš kelių dienų seminaro kliūčių parke, kuriame visi įmonės darbuotojai sprendė įvairaus sudėtingumo komandines užduotis. Kupinas įspūdžių ir įgijęs daugiau pasitikėjimo savimi, jis, ilgai netrukus, ne tik padidino savo parduodamos produkcijos mastus, bet ir įkūrė atskirą vadybos procesų valdymo skyrių, kuriam dabar sėkmingai vadovauja.

Reikėtų pažymėti ir skirtumą tarp „patirties“ ir „patyrimo“ sąvokų. Pasak filosofo R. Jackūno, patyrimas - konkreti prasmė, perteikianti čia ir dabar suvokiamą reiškinį, jo savybes, ryšius. Patirtis - taip pat prasmių sistema, fiksuojanti asmeniui reikšmingas žinias, gebėjimus ir vertybes, tačiau ji klostosi kaip patyrimo apibendrinimo išdava. Todėl svarbu ne tik naujos užduoties atlikimas, bet ir vykusio proceso bei jo metu kilusių jausmų ir minčių aptarimas.

Patyriminis mokymasis vis dažniau įtraukiamas į suaugusiųjų ugdymą: įvairios užduotys ir žaidimai naudojami kaip edukacinė priemonė, kuri padeda lavinti bendravimo, konfliktų sprendimo įgūdžius, stiprinti bet kokios organizacijos komandos sutelktumą ir komunikaciją. Žygiai į gamtą, įvairūs drąsos, sumanumo, gebėjimo bendradarbiauti bei lyderiauti išmėginimai ne tik turiningai užpildo laisvą laiką, bet ir tampa pamokomis, kurios praverčia tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime.

Patyrimo seminarai

Apie patyrimo mokymus sutikęs papasakoti netradicinius seminarus ir pažinimo renginius organizuojančios įmonės „Agentūra ŪPAS“ vadovas Darius Lomsargis teigia, jog patyriminiai seminarai iš esmės skiriasi nuo standartinių, kuriuos veda lektoriai, teikiantys žinias didaktiniu būdu. Patyrimo seminaruose žmonės patys įgyja žinių bei įgūdžių atlikdami (arba neatlikdami) vienokią ar kitokią užduotį priklausomai nuo jos įveikimo strategijos, darbų pasiskirstymo, nuostatų. Viso proceso metu atradimų link „veda“ profesionalus treneris, padedantis pamatyti, kaip ima keistis kiekvienas žmogus arba kolektyvas.

Esminis tokių mokymų principas, pasak pašnekovo, kad seminarų dalyviai, atlikdami užduotis, sprendimus priima patys ir atsako už savo rezultatą, o seminarus vedantys psichologai padeda žmonėms atsiskleisti. Vadinamųjų refleksijų metu dalyviai kartu su treneriais išsiaiškina savo pasirinktų veiksmų logiką, ieško priežasčių, kodėl nepavyko viena ar kita užduotis, atranda sprendimus.

„Toks mokymas labiausiai tinka, kai reikia paskatinti kolektyvo grupinę dinamiką, išmušti žmones iš įprastos komforto zonos, kuri tarsi siena neleidžia plačiau pažvelgti į kasdienes situacijas. Taip lengviau rasti kūrybiškus sprendimus, išryškinti kai kurių žmonių užslėptas lyderio savybes. Yra ir pavojų, nes tikrieji formalūs vadovai gali būti „nuvertinti“ savo kolektyvo, tad labai svarbu nebaigti mokymų turint asmeninių nuoskaudų ir atvirų klausimų“, - tikina Darius Lomsargis.

Kita vertus, anot įmonės „Agentūra ŪPAS“ vadovo, ir standartinius mokymus galima paversti patyriminiais programoje panaudojant įvairias netradicines užduotis. Pavyzdžiui, pokyčių valdymo seminaras gali puikiai derėti su ledo skulptūrų drožinėjimu. Vanduo kaip kintanti materija gali puikiai įprasminti įmonės ar kolektyvo pokyčius. Tik čia labai svarbu, kad pats ledo skulptūrų drožinėjimo procesas netaptų tiesiog smagiu laiko praleidimo būdu, o kolektyvas iš to galėtų pasimokyti. Todėl svarbus ir žmonių psichologinis nusiteikimas, noras rasti ir priimti naują informaciją.

Nuo plaustų statymo iki masažavimosi

Kalbant apie patyriminių seminarų formas, pasak Dariaus Lomsargio, gana populiarios aktyvesnės ar netgi ekstremalios: virvinės užduotys, plaustų statyba. Tačiau patyriminio mokymosi sąvoka plati ir apima tokias metodikas, kurios yra saugesnės ne tik fizine, bet ir emocine prasme. Sakykime, tai gali būti meno terapija, kai per piešimą, lipdymą, šokį ar vaidinimą gilinamasi į žmogaus psichologiją, stengiamasi surasti naujus talentus ir galimybes.

Kūrybiškumą, vaizduotę, lyderystę, vadybinius įgūdžius galima tobulinti pasitelkiant aktorinio meistriškumo metodikas. Seminare siekiama pažinti ir ugdyti savo vidines galias, įvaldyti bendravimo su aplinkiniais psichologiją, išmokti priimti teisingus sprendimus.

Dar viena patyriminių seminarų kryptis - kolektyviniai sveikos gyvensenos užsiėmimai: masažavimasis, kvėpavimo, jogos pratimai, aromaterapijos naudojimas, garsų terapija, sveika pirtis. Pastarieji turi didelę išliekamąją vertę, nes žmonės seminare įgytus įgūdžius gali taikyti visur: darbe, šeimoje ir laisvalaikiu. Netradicinių seminarų įmonės vadovas teigia: „Tai lyg uždaras ratas: žmogus gerai jaučiasi, yra sveikas ir darbingas, atitinkamai tai veikia šeimą, tarpasmeninius santykius ir darbo rezultatus. Dažnai kalbame apie stresą, jo įtaką, tačiau mažai ką darome. Tad sveikos gyvensenos skatinimas yra puikus būdas sumažinti streso poveikį ir geriau jaustis.“

Pašnekovas priduria: „Tarkim, pasimokius masažavimosi, paskui labai paprasta padėti sau jaustis žvaliam ir darbingam - tereikia pasimasažuoti tam tikrus taškus galvoje ir nuovargio kaip nebūta. Nesunkiai galima sumažinti streso poveikį atliekant paprastus kvėpavimo ar minčių valdymo pratimus. Šių seminarų galimybės didelės, bet svarbu tiksliai žinoti, ko žmonėms labiausiai reikia.“ Konsultantas pateikia ir vieną pavyzdį, kai organizacijos kolektyve reikia paskatinti tarpusavio susikalbėjimą.

Vienos įmonės vadovas išsakė poreikį išspręsti kolektyvo narių tarpusavio nesutarimus ir paskatinti bendradarbiauti „nutolusius“ padalinius. Žmonės buvo gana uždari, o kolektyvas daugiau moteriškas. Meno terapijos seminare dalyviai gavo užduotį - poromis piešti paveikslą ant stiklo iš skirtingų pusių. Piešinys atskleidė, kiek poros gebėjo komunikuoti ir dialogo būdu sukurti vientisą kompoziciją, kiek tai buvo monologas ir dviejų skirtingų piešinio dalių lipdymas. Paskiau ieškota būdų, kaip paversti šį „pokalbį“ abipusiai naudingu. Tokios meno terapijos priemonėmis pavyko darbuotojus „prakalbinti“, atrasti silpnąsias bendravimo ir bendradarbiavimo puses ir jas sustiprinti. Anot kolektyvo vadovų, darbuotojai po šių mokymų lyg iš naujo atrado vieni kitus, be to labai pagerėjo jų tarpusavio komunikacija.

Tylos patyrimo prasmė

Turbūt retai susimąstome, kiek yra tokių kasdienos elementų, kuriuos tinkamai panaudojus galima praturtinti savo patirtį. Vienas iš tokių - tylos patyrimas. Tai asmenybės ugdymo praktika, psichologinio ir dvasinio tobulėjimo priemonė, naudojama patyriminio seminaro metu. Norint dalyvauti tylos grupėje, nereikia specialaus pasirengimo, pagrindinė sąlyga yra pasiryžimas visą numatytą laiką būti tyloje. Nusprendusiesiems dalyvauti patariama sutvarkyti savo reikalus taip, kad tuo metu niekas netrukdytų. Tylos grupėje susitariama nekalbėti (taip pat ir telefonu ar gestais) ne tik būnant kartu, bet ir tada, kai dalyviai lieka vieni ar yra namuose. Nepatariama ir skaityti, bet rekomenduojama rašyti savo patyrimo dienoraštį.

Modernioji įprastinė miesto aplinka pripildyta reikalingų ir nereikalingų garsų - toks reiškinys netgi įgyja „triukšmo taršos“ (angl. - „noise pollution“) pavadinimą. Todėl tylos ieškoma gamtoje, atsipalaidavimo bei savęs pažinimo seminaruose, ji yra daugelio dvasinių ir religinių užsiėmimų pagrindas. Rytų kultūroje įvairių religinių atmainų praktikas lydi meditacija, jos metu „išorinė“ tyla tampa viena iš priemonių „vidinei“ tylai pasiekti, nes tuomet žmogaus dėmesys nukreipiamas į vidų, taip pradedamas jausti savasis „aš“.

Zen budizmo tradicijoje tyla įgyja ypatingą prasmę ir tampa savotišku atsakymu į kai kuriuos dvasinius klausimus, todėl šios budizmo atšakos meistrų dialogai neretai pasiekia tokį kulminacijos tašką, kuris išreiškiamas tyla. Vakaruose krikščionybės dvasiniai lyderiai taip pat pabrėžia maldos, susikaupimo ir tylos svarbą. Motina Teresė yra pasakiusi: „Tyla mums būtina, jei norime pajusti sielas.“ Vokiečių teologas M. Pickardas pabrėžia, kad tyla - tai ne tik paprastas garso nebuvimas, o „natūrali gyvybinė ir nepriklausoma jėga“.

Ar bandėte kada vasaros lauko kavinėje, pilname gyvybės mieste - judesio, kvapų ir garsų upėje - sėdėti vienas arba su artimaisiais, bet tik tylint? Neaptarinėjant visų „kitokių“ ir „kitaip“? Ar bandėt išgirsti tą žmonių miško ūžesį, kai paskiri balsai ir juoko atraižos virsta viską vienijančiu ošimu - tarsi kvėpuotų vienais plaučiais, visai kaip lapuočių tankmėje... Ar jautėte tą šilumą, kurios prisipildo krūtinė, kai gali kvėpuoti kartu su ką tik atrasta visuma?

Kalbėdami mes išeikvojame nemažai fizinės ir psichinės energijos, o tai tampa palankia „niša“ atsirasti pykčiui, nekantrumui ir nejautrumui tam, kas mus supa. Kuriam laikui nustojus kalbėti ne tik pailsima nuo garsų, bet ir sukaupiama nemažai teigiamos energijos, dėmesys sutelkiamas į vidinius procesus ir sumažinamas minčių srautas, kuris galiausiai leidžia pasiekti vidinę rimtį bei ramybę. Tyloje žmogus turi progą pamiršti ir atsiriboti nuo kasdienos rūpesčių, praplėsti savo suvokimą bei naujai pažvelgti į save, savo aplinką. Tokiu būdu ne tik išgirstami seniai negirdėti garsai, bet atveriama galimybė ir kitiems intensyvesniems pojūčiams bei vidinei darnai.

Jūsų 60 tylos minučių bus prasmingos, jeigu reflektuosite savo patirtį:

• Sugrįžkite mintimis prie tylos patirties.
• Pabandykite apibūdinti patyrimą (pavyzdžiui, raštu).
• Kokie momentai būtų verti dėmesio?
• Kaip jautėtės ir kodėl?
• Kaip ši situacija yra susijusi su Jūsų praeities patyrimais?

Ką naujo suvokėte?

Tai, kas išgirstama tyloje

Kuo baigėsi Laimos tylos paieškos? Pirmasis nekalbėjimo vakaras viliojo žaismingu naujumu. Neklusnus telefonas, kartkartėmis siunčiantis vibruojančius kvietimus nutraukti magiškąją tylą, susitaikė su žinia: „Nuo šiandien keturias dienas praktikuoju tylą. Ačiū už supratingumą.“

Kitą dieną Laima „atsidūrė“ parke - tikrąja to žodžio prasme, nes jautėsi tarsi pirmą kartą gyvenime patekusi į romią gaiviai kvapnią žalumą su galybe čirškėjimų, giesmelių, ir virpesių. Miesto pakraščio parkas virto stebuklingu gėrybėmis knibždančiu tropiniu mišku. Į tokį patekus nereikia suklusti ar įkvėpti, kad išgirstum ir užuostum, - jis neklausdamas užgula savo drėgna vėsa ir pasiglemžia į subtiliausių melodijų improvizacinę vienybę.

Kažkada Laima galvojo turinti visus šešis pojūčius, bet nelabai apie juos mąstė: šie buvo ir tiek, daugiau ar mažiau pasitarnaudavo kasdienei veiklai. O čia paprastas tylėjimas ją įtraukia į naują pasaką ir kužda, kad ji niekada taip ir nemokėjo girdėti, regėti, lytėti, uosti!

Keisčiausia, kad, nuspaudus tylos mygtuką, išsijungė ne tik balsas, bet ir mintys, kurios iki tol siautė kasdienos darbų vėjuose uoliai it medaus nešėjos ir kiek įmanydamos stengėsi surikiuoti esamus ir ateities planus, gailėtis ir taisyti praeities darbus.

Tyla baigėsi, bet jos skambesio metu atrastas naujas būdas būti vienam ir su kitais liko kaip dovana. Vienišumas traukėsi sulig kiekviena diena. Tyliai subrendo pasiryžimas perkelti naują suvokimą ir meilę į savo kasdienį gyvenimą, darbus, žmones - draugus ir prašalaičius, po truputį skleidėsi noras klausytis ir išgirsti kitus kaskart vis giliau, vis stipriau.

Šį pranešimą redagavo Gambino: 18 vasario 2016 - 10:56

[Carlo_Gambino (Jucke)]

Straipsnis 2016.02.22

 

Kada meluoja psichologai...

Dauguma psichologų daro gerus darbus: išklauso, nuramina, paguodžia. Bet ne tik. Oi, ne šventi mes: ir suklystame, ir pameluojame. Ir sau, ir tau, mielas skaitytojau.

 

Pirmas melas. Pradėsiu nuo pačios psichologo ar psichoterapeuto profesijos. Žodžiai psichologas, psichoterapeutas gali skambėti pakylėtai. Netgi kiek privilegijuotai. Štai cituoju Lietuvoje neblogai žinomą psichoterapeutą, rašytoją Irviną Yalomą: „Mane visuomet įkvėpdavo ta ypatinga privilegija priklausyti garbingai ir gerbiamai gydančiųjų gildijai...“ Ir, visgi – jei tau psichologas sakys, kad jis geras vien dėl to, kad profesija jį įpareigoja būti gerą, netikėk. Tai gali būti melas. Nepasiduok ir ant jo kabineto sienos prikabinėtų diplomų žavesiui. Gražūs diplomai ir pažymėjimai nieko nepasako apie jo sielą. Atspėk, kas gali slėptis už šios privilegijuotos profesijos kaukės? Neatspėjai. Tegul tai lieka mažytė profesinė paslaptis.

 

Antras melas. Kartais tenka išgirsti ir visai kitokią nuomonę: psichologais tampa tik labai problemiški, liguisti žmonės, bandantys tokiu būdu išspręsti savo problemas. Tai irgi netiesa. Bent jau aš tarp savo kolegų pažįstu puikių asmenybių, psichologų „iš pašaukimo“. Žinoma, kiekvienas psichologas susiduria su gyvenimo sunkumais, tačiau tai ne vienintelis veiksnys, lemiantis jų profesinį pasirinkimą. Tiesiog yra žmonių, kuriems skirta padėti kitiems. Ir ačiū jiems, kad šio talento neužkasė, bet dalijasi juo su kitais!

 

Trečias melas skamba taip: psichologas tau tikrai padės pasikeisti. Neskubėk tuo įtikėti. Beveik kas dieną sutinku žmonių, kuriems lankymasis pas psichologus, psichoterapeutus mažai ką tepadėjo, o gal net ir pakenkė. Tūkstančiai žmonių vaikšto pas psichologus su ta mintimi, kad psichologas juos kažkokiu būdu pakeis... Deja, tie pokyčiai taip ir neįvyksta. Dažniausiai keičiasi pats žmogus, padedamas gyvenimo iššūkių ir išbandymų, padedamas žmonių, su kuriais susiduria kasdienybėje. Psichologas gali būti viso labo tų pokyčių stebėtoju, dalyviu, palydovu.

 

Ketvirtas melas: visa, ko jums reikia, yra išmokti efektyviai bendrauti, efektyviai save pateikti, efektyviai planuoti laiką... Šia prielaida paremta didžioji dalis „10 būdų kaip...“ knygų, priskiriamų populiariajai psichologijai. Man dar nepadėjo nė viena tokia supaprastinto kelio į sėkmę knyga. O tau? Atsargiai! Besivadovaujant „10 būdų kaip...“ principais galima greitai pradėti gyventi ne savo, o kitų gyvenimą. Vienas populiariausių tokios sėkmingo gyvenimo psichologijos propaguotojų D. Carnegie gyvenimą baigė savižudybe. Ne paslaptis, kad didžiausi mūsų mokytojai vis tik yra konkretūs žmonės, asmenybės, o ne knyginė informacija, kad ir kaip gražiai bei įtikinamai pateikta.

 

Penktas melas: išklausymas ir paguoda visada padeda. Dažnas psichologas stengsis išklausyti, palaikyti, suteikti viltį, net nesusimąstęs, gal tau visai ne to reikia. Gal tau reikia padėti užsičiaupti, nutilti. O gal padėti pripažinti, kad tavo padėtis visai beviltiška. Rezignacija, beviltiškumas, tamsios sielos nakties išgyvenimas gali būti daug arčiau tiesos nei tuščia šviesios ateities vizija. Dažniausiai būtent po tokių sunkių išgyvenimų aplanko pačios šviesiausios mūsų gyvenimo akimirkos.

 

Šeštas melas. Galbūt tau pažįstama tokia situacija: tu sugniuždytas, nusivylęs, pasimetęs... Surizikuoji kreiptis į psichologą, tikėdamasis, kad jis pasakys tą „stebuklingą receptą“. Psichologas atsako: „Išeitį turite atrasti pats.“ Neskubėk tuo patikėti. Galbūt jis tiesiog nenori už tave prisiimti atsakomybės. Bet tau šiuo gyvenimo laikotarpiu turbūt reikia, kad kažkas pavedėtų, patartų, netgi nurodytų. Prisiimtų atsakomybę. Juk būna gyvenime laikas, kai ir iš lovos atsikelti, ir pusryčius pasigaminti sunku, o ką jau kalbėti apie gebėjimą racionaliai mąstyti. Dirbdamas psichiatrijos ligoninėje dažnai iš pacientų girdžiu, kad labiausiai padeda ne protingi svarstymai ar interpretacijos, o paprasčiausia tėviška ar broliška globa. Jos sulaukus, geros ir protingos mintys dažnai ateina savaime.

 

Septintas melas. Gali būti, kad psichologas ar populiarioji psichologinė literatūra tave jau įtikino, kad savęs tobulinimui, asmenybės augimui ribų nėra. Ir jau ieškai kito seminaro, kad dar truputėlį „psichologiškai ūgteltum“. Atsargiai! Juk gali būti, kad jau pasiekei savo galimybių ribą. Gal atėjo laikas nebe ieškoti naujų horizontų, o „suvirškinti“ tai, ką išmokai, įvertinti ir pasidžiaugti savimi tokiu, koks jau tapai.

 

Aštuntas melas: neigiamos emocijos – blogai. Psichologijoje ir medicinoje apstu tyrimų, įrodinėjančių pykčio, sielvarto, nerimo tariamą žalą sveikatai. Tačiau tai tik viena medalio pusė. O kita pusė sako štai ką: visos emocijos yra geros ir reikalingos. Dauguma meno šedevrų sukurta būtent dėl skaudžiausių išgyvenimų. Taigi, neskubėkime išgydyti neigiamais vadinamų išgyvenimų. Neskubėkite „stebuklingos raminančios piliule“ nužudyti to, kas sunku. Tai gali būti žudynės tų galimybių, kurias teikia kančia. Ištvertas pyktis, sielvartas gali sustiprinti tikėjimą, ugdyti ištvermę. Ir dar daug ką gali...

 

Devintas melas: psichologija gali visiškai išnagrinėti ir atsakyti į tikėjimo, religinius klausimus. Deja, ne. Bandymas psichologijos terminais paaiškinti religiją labai ribotas. Religinius poreikius reikia tenkinti bažnyčioje, o ne psichologo kabinete. Psichologo konsultacija, kad ir kokia gili ir atvira ji būtų, niekada neatstos išpažinties. Kaip ir kunigas niekad netaps tobulu palydovu kelionėje po psichologinį žmogaus pasaulį.

 

Dešimtas melas: psichologai negali nieko. Perskaičius ankstesnes mano pastabas, gali susidaryti įspūdis, kad psichologai gali labai mažai arba nieko, ypač lyginant su kitų, „galingesnių“, profesijų atstovais, pavyzdžiui, medikais. Taip manyti būtų netiesa. Psichologinis pasaulis, kurį sudaro mūsų jausmai, emocijos, norai, mintys, vertybės, įsitikinimai, yra toks pat vertingas, kaip ir mūsų kūniškasis pasaulis. Žodžiai, kuriais išreiškiame savo subjektyvius išgyvenimus, yra taip pat vertingi, kaip ir skaičiai, kuriais dažniausiai matuojame kūną ir jame vykstančius procesus. Bent jau to norėtųsi.

 

Deja, žodžiais neretai pasakome ne tik tiesą, bet ir melą. Galbūt todėl šiais laikais vis labiau pasitikime ne žodžiais, o kompiuterių užfiksuotais skaičiukais. Nemeluokime kitiems, o pirmiausia – sau patiems. Tada ir medicininiams tyrimams mažiau pinigų išleisime.

 

Pabaigoje – mažas prisipažinimas. Vis dėlto, patys nuostabiausi mano gyvenime sutikti žmonės yra psichologai. Klystantys psichologai.

Šį pranešimą redagavo Gambino: 22 vasario 2016 - 12:48

[Carlo_Gambino (Jucke)]

Straipsnis 2016.02.23

Gal kam patiks gal ir ne bet manau isties kas domisi meditacija tikrai pravers.

Kaip atsipalaiduoti? Psichologinis meditacijos pažinimas

Daugelis turbūt esate girdėję apie autogeninę treniruotę bei kitus emocinės būsenos keitimo būdus. Daugiausia šių būdų – pavadinkime juos meditacijomis – siūlo dvasiniai mokymai. Kai rengiu meditacijos seminarus ar mokau keisti būseną atskirai apsilankančius klientus, visada įdomu tyrinėti meditaciją iš psichologijos atskaitos taško, ieškoti kiekvienam žmogui tinkamo meditavimo būdo.

 

            Tam tikri meditacijos pratimai gali labai praversti psichoterapijos metu, tačiau meditacijos mokymas nėra psichoterapijos tikslas. Tad kur galima išmokti ir įgusti medituoti? Lietuvoje tiesiog liejasi dvasinių praktikų pasiūla, dvasiniai judėjimai labai skirtingi ir įdomūs, visgi nėra tokios vietos, kurią galima rekomenduoti bet kuriam žmogui, mat mokoma ne vien tik technikos, bet ir dvasinio atstato, o kai kurios dvasinės bendrijos turi ir sektų požymių. Vienas klientas skundėsi: „Kol darome asanas, jaučiuosi praskaidrėjęs ir nusiraminęs, bet kai visi rimtu veidu pradeda kalbėti apie įvairius indiškus dievus, tarsi jie iš tikro egzistuotų, man norisi išeiti ir niekad ten nebegrįžti.“

Psichologijos mokslo atstovai teigia, kad daugelis meditacijos formų – tai savitaiga, relaksacija ir dėmesio koncentracija, taigi, įvairios psichologinės technikos. Žinoma, jei atmesime dvasinę ideologiją, iš kurios gimė meditacija, mes negalėsime perteikti visos jos gelmės. Vis tik pradedančiajam visų pirma svarbu susigaudyti, kaip apskritai galima keisti savo būseną. Todėl šiame straipsnyje pristatysiu įvairias meditacines technikas, suskirsčiusi jas pagal pagrindinius psichologinius komponentus. Be abejo, tai supaprastintas ir tik vienas iš galimų skirstymų.

 

Relaksacija – lengviausia meditavimo forma

Būtent apie šį atsipalaidavimo būdą daugelis žmonių dažniausiai sužino iš psichologų ir maišo jį su hipnoze. Skambant raminančiai muzikai psichologas ramiu balsu palaipsniui siūlo atpalaiduoti įvairias kūno dalis, pajausti jose sunkumą ir šilumą, įsivaizduoti raminančius vaizdinius – paplūdimį, mišką ar pievą. Kuo labiau atsipalaidavęs pats psichologas, tuo geriau – atsipalaidavimas užkrečiamas. Galima imtis ir autogeninės treniruotės (kitaip tariant, pačiam atlikti relaksacijos pratimą), bet praktika rodo, kad ne visiems tai sekasi taip gerai, kaip psichologui pravedant relaksacijos užsiėmimą. Jei nesiekiama gilių įžvalgų ar ilgalaikio efekto, relaksacija akivaizdžiai padeda keisti emocinę būseną ir tai gali būti pirmas laiptelis, siekiant sudėtingesnių tikslų.

 

Savęs pažinimas naudojant vaizduotę

Taikant šio tipo psichologines technikas naudojami vaizdiniai. Pavyzdžiui, sakoma: „Pamėginkite įsisąmoninti vidinę erdvę, kuri yra tarsi ekranas, atsirandantis jūsų galvoje užmerkus akis. Stebėkite jo spalvas, tyrinėkite, kaip keičiasi vaizdiniai ir koks jūs esate giliai viduje, bet nieko nekurkite, tegul vaizdinys pasirodo pats. Jei vaizdinys netikėtas, tai aiškus ženklas, kad meditacija pavyko.“ Vidiniai vaizdai dažniausiai būna panašūs į pusiau permatomą skaidrę arba į mintį, bet yra ir tokių žmonių, kurie mato ištisus spalvotus filmus. Kad būtų lengviau, dažnai siūloma pradėti ne nuo tuščio ekrano, o nuo konkretaus vaizdinio: „Pabandykite įsivaizduoti, kad jūs esate gėlė,  pamatykite tą gėlę. Apžiūrėkite atidžiai, koks jos žiedas, kokios šaknys, kokie lapai? Kur ta gėlė auga ir koks aplink oras? Ko ta gėlė šiuo metu norėtų?“ Šis pratimas gali būti ir puiki diagnostinė priemonė: tai tarsi sapnavimas atviromis akimis ir vaizdinio savybės gana aiškiai atspindi jūsų vidinę būseną ir aktualijas. Gerai, jei jums pasirodė graži ramunė, o gal gėlė nulūžusi, ar nuskinta?

 

Savitaiga grįsta meditacija

Naudojant šios rūšies meditacines technikas, vaizdiniai keičiami į teigiamą pusę. Pavyzdžiui, jei žmogus įsitempusią savo kūno vietą mato kaip surištą mazgą ar suspaustas reples, jis turi susikurti vaizdinį, kuriame mazgas atsiriša, o replės atsileidžia. Labai populiarus yra energijos pajutimo įsivaizdavimo ir jos tėkmės harmonizavimo būdas. Negvildensiu sudėtingo klausimo, kas yra psichinė energija, tik trumpai šį būdą pristatysiu. Meditacijos metu žmonės įsivaizduoja, kaip energija teka per energijos centrus, vadinamąsias čakras, energijos kanalus, ir vaizduote, kvėpavimu, garsu bando energijos tėkmę harmonizuoti, o tai pagerina fizinę bei emocinę būseną. Taip medituojant vaizduotėje stengiamasi sukurti teigiamus vaizdinius, pajusti ryšį su dievybėmis, meilės jausmą.

Štai kaip atliekama, pavyzdžiui, budistinė savitaiga grįsta meditacija: „Pradėkite meditaciją pajusdami rūpestį ir draugiškumą sau. Prisiminkite vieną savo savybę, kuri jums patinka, už kurią save gerbiant. O dabar atsiminkite kitą žmogų, kuris jumis rūpinosi, buvo geras, dosnus, priminė jūsų galimybes. Prisiminkite jo veidą, įsivaizduokite, kad jis sėdi prieš jus, ištarkite mintyse jo vardą, palinkėkite jam laimės. Dabar prisiminkite tolimesnius žmones ir pabandykite jiems irgi to palinkėti.“

Savitaiga grįstos meditacijos turi svarbų trūkumą – jų efektas gali būti trumpalaikis, ypač jei neįsisąmoninus neigiamų emocijų per jėgą „prilipdomos“ teigiamos emocijos. Tačiau įvaldęs šio tipo meditaciją žmogus gali nusiteikti, pavyzdžiui, sėkmingai pradėti pokalbį su kitu žmogumi, o susiklosčius gerai situacijai galbūt įvyks ir didesnių teigiamų pokyčių.

 

Kaip veikia koncentracijos meditacijos?

Kažin ar galima pasiekti nušvitimą atliekant savitaigos meditacijas, mat šiuo atveju trūksta labai svarbaus dalyko – visiško emocijų išgyvenimo. Koncentracijos meditacijas atlikti kur kas sunkiau, bet jų poveikis daug didesnis. Dažnai sacangų – susitikimų su dvasiniais mokytojais – metu aiškinama, kaip tai reikia daryti. Daugelis žmonių nė nesusimąsto, kad jų galvoje yra visiška betvarkė – jie nuolat galvoja apie rūpesčius, sprendžia problemas, kitaip tariant, nebūna čia ir dabar.

            Koncentracijos meditacijose iš pradžių bandoma sukoncentruoti savo dėmesį į vaizdą, garsą ar judesį, tačiau šių meditacijų esmė – leisti būti tam, kas yra. Nereikia stengtis net gerai medituoti. Pasirodo, pažiūrėti, kas vyksta, kai nėra jokių reikalavimų, yra labai sudėtinga, mes net patys nepastebime, kaip nuolat kažką vertiname, renkamės, bandome išvengti nemalonių jausmų. Pavyzdžiui, viena mano pacientė jautė nuolatinius nugaros skausmus, bet meditacijos metu niekad negalėdavo tiesiog to skausmo priimti, jį pajutusi ji iš karto imdavo pykti ir bandydavo jo atsikratyti, o skausmas nuo to tik stiprėdavo.

            Daugybė žmonių galvoja, kad per meditaciją būtina stengtis nemąstyti, tačiau su mintimis nereikia kovoti – užtenka tik sąmoningai stebėti, kokios mintys ateina, tarsi po to reikėtų atlikti kilusių minčių ataskaitą. Taigi, turi atsirasti stebėtojas – tam tikras sąmoningumo taškas. Tas tylus stebėtojas ir yra giliausias mūsų „aš“. Čia ir yra meditacijos paradoksas: sakoma, kad norint suvokti, kas yra „aš“, reikia daugelio metų, bet tą galima padaryti tuoj pat.

 

Koncentracijos meditacijų įvairovė

Pradėti nuo kvėpavimo stebėjimo gali toli gražu ne kiekvienas – dėmesys bemat nukrypsta kitur. Kur kas lengviau pradėti nuo meditacijos, kai stebimas objektas, kuris yra nenuobodus. Daugeliui žmonių lengviausios yra dinaminės meditacijos, kurių metu koncentruojamasi į paprastus judesius ir mintys pamažu nurimsta. Tuo pasižymi ir dzenbudistų nusilenkimai, ir sufijų sukiniai, ir šamaniškas jėgos ėjimas ir labai lėti judesiai cigune. Žmogus, kuris jau moka koncentruoti dėmesį, gali tai daryti tiesiog išėjęs pasivaikščioti ar sportuodamas, svarbu, kad tuo metu jo neatitrauktų vaizdai ar garsai.

Labai dažnai meditacijos praktikoje dėmesys sutelkiamas į garsą, tarkime, į gongo skambesį, giedamą mantrą, arba į vaizdą, pavyzdžiui, žvakės liepsną. Daugelis žmonių patiria meditacinę būseną tiesiog kasdieniškose situacijose: žiūrėdami pro traukinio langą, atėję į simfoninės muzikos koncertą.

Kai suvokimas lydi garsą ar kintantį vaizdą, stebėti savo pojūčius, jausmus ir mintis yra daug lengviau. Tradicinėse budistinėse meditacijose, tokiose kaip anapana ir vipassana, kurios plačiai praktikuojamos Lietuvoje, reikia sutelkti dėmesį į kvėpavimą ir įsisąmoninti visus įmanomus pojūčius peržiūrint savo kūną nedideliais lopinėliais. Tokių meditacijų metu, pavyzdžiui, sakoma: „Pabandykite pajausti savo kairę ausį: ar ji šilta, ar šalta, ar drėgna, ar sausa, ar įtempta, ar atpalaiduota ir t. t. Nieko nekeiskite, tik stebėkite.“

 

Psichologinės meditacinės technikos

Be jokios abejonės, stebėjimo meditacijų gydomąją galią išnaudoja ir psichologai. Ją labai lengva patirti atliekant „automatinio rašymo“ pratimą: „Penkiolika minučių rašykite į popieriaus lapą viską, kas ateis į galvą. Nesistenkite rašyti dienoraščio ar įdomiai, tiesiog užrašykite visas šiuo metu kylančias mintis, kad ir kokios jos būtų. Jei mintis neateina, sustoti negalima, reikia rašyti „neateina jokia mintis, visai jokia ir t. t.“

Egzistencinės krypties psichoterapeutas britas J. Gendlinas sukūrė „fokusavimo“ techniką, kuri iš tiesų yra koncentravimosi meditacijos atmaina: „Skenuokite kūną ir ieškokite stipriau jaučiamų vietų. Dažniausiai ten būna susikaupusios emocijos. Kai rasite tokią vietą, bandykite nusakyti, kokio dydžio tas pojūtis? Ar jis šviesus, ar tamsus? Jei jis turėtų spalvą, kokia ji būtų? Kokia jo emocija: neutrali, pikta, liūdna?

O dabar įsivaizduokite, kad ta vieta turi protą ir su ja galima bendrauti. Paklauskite, kodėl šis pojūtis atsirado? Stenkitės išbūti su tuo pojūčiu, kad ir koks jis būtų. Jei jis nieko jums nesako, nereikia nieko daryti –  pradėjus į jį tiesiog žiūrėti, jis ima keistis.“

Paprastai ši meditacija iš pradžių atliekama kartu su psichologu. Jis gali užduoti vieną kitą klausimą, bet nieko nekomentuoja, tik pakartoja tai, ką pasakė klientas. Kito žmogaus buvimas labai palengvina meditavimo procesą, todėl, mano giliu įsitikinimu, pradedančiam medituotojui verta pirmiausia išbandyti tokį meditavimą dviese.

            Meditacijų įvairovė neaprėpiama. Egzistuoja meditacija, susijusi su pakitusia sąmonės būsena, „tantrinė meditacija“, kai medituojama seksualinių santykių metu, „valdomas sapnavimas“ ir daug kitų, bet jos yra gana sudėtingos, o šio straipsnio tikslas – apžvelgti meditavimo pradžiamokslį.

 

Meditavimo sunkumai

Nors meditacija yra veiksminga priemonė, padedanti išlaikyti ar atstatyti psichinę pusiausvyrą, visgi reguliariai medituojančių žmonių man teko sutikti labai mažai. Kodėl? Dalis bandančių medituoti atsisako šios praktikos dėl nepatogios sėdėjimo pozos, kuri, tiesa, toli gražu nėra pagrindinis dalykas: medituojant svarbiausia atsisėsti tiesia nugara ir kaip galima labiau atsipalaiduoti, kad nereikėtų daug judėti, net jei sėdi ant kėdės. Kitus nuvilia jiems netinkantis meditacijos būdas. Pavyzdžiui, jums gali nepavykti sukoncentruoti dėmesio į vaizdą, o į garsą arba į judesį gali puikiai pavykti. Treti bando pradėti medituoti apimti streso, tačiau tokiu atveju medituoti pavyksta tik pažengusiems. Patyrus didelį stresą kur kas geriau bandyti nukreipti dėmesį į kitą intensyvią veiklą, išsikrauti fiziškai, išsiverkti ar kam nors „išlieti dūšią“, o meditavimo mokymuisi jau reikalinga bent šiokia tokia pusiausvyra. Kai kurie žmonės išsigąsta, kad kartais po meditacijos būsena pablogėja, bet dažniausiai tai yra kaip tik geras ženklas, rodantis, jog žmogui pavyko prieiti prie tikrųjų jausmų, tik tie jausmai nėra tokie, kokių jis norėtų.

Didžiausia kliūtis yra ta, kad mokytis medituoti reikia reguliariai, taip, kaip mokantis groti kokiu nors instrumentu. Daugelis mokinių klausia mokytojų: „Ką daryti, jei nepavyksta sutelkti dėmesio?“ Ir išgirsta vis tą patį atsakymą: „Bandyk jį sutelkti vėl.“ Taigi, jokio stebuklingo būdo nėra.

Mokantis meditacijos labai svarbus yra mokytojas. Ir ne vien dėl to, kad tik retas žmogus gali prisiversti praktikuoti. Netinkamai parinkta ar atliekama meditacija gali ir pakenkti. Pavyzdžiui, pastebėjau, kad į mazochizmą linkę žmonės medituodami ne stebi save, o turi galimybę dar kartą save nubausti ir pasikankinti. Kartą viena moteris, grįžusi iš vipasanos stovyklos, man ir sako: „Žinai, viduje tokia keista ramybė, kad nieko nebejaučiu savo sūnui ir vyrui. Matau juos tarsi televizoriaus ekrane.“ Taigi, stebėjimo meditacija žmonėms, kurie ir taip yra linkę į per didelį atsiribojimą bei savistabą, taip pat gali pakenkti.

 

Tarsi grįžimas namo…

Niekas nesiginčija, kad fiziniai pratimai stiprina kūną. Meditacija – tai sielos pratimai,

kurie gali ją labai sustiprinti. Fakyrų ir jogų pasiekimai mums rodo, kokia reali medituojančio žmogaus jėga. Meditacijos naudą patvirtina ir kompiuterinė smegenų tomografija: pasirodo, jos metu funkcionuoja kur kas daugiau smegenų sričių ir galima pasveikti net nuo, rodos, neišgydomų ligų. Žmonės, kurie gali ilgai būti apimti meditacinės būsenos, yra daug kūrybiškesni ir jiems labiau sekasi. Bet tai tik šalutinis rezultatas. Meditavimo minutės, nesvarbu, ar specialiai medituojant, ar savaime, dažniausiai yra laimingiausios gyvenimo minutės, tarsi grįžimas namo, kai nurimsta begalinis apmąstymų srautas, galima pamatyti svarbiausius dalykus ir bent sekundę iš tikrųjų pabūti dabartyje. Atsipalaidavimas yra toks malonus! Daugelis žmonių jį bando pasiekti vartodami alkoholį, narkotikus ir kitas kenksmingas priemones. Tai kodėl gi nepabandžius išmokti medituoti?